Pagrindinis / Gamta / Mirties slėnis

Mirties slėnis

Šiai dykumai priklauso net trys rekordai – tai karščiausia, sausiausia ir žemiausia vieta visoje Šiaurės Amerikoje.
Numirėlio perėja, Sausų Kaulų kanjonas, Laidotuvių kalnai. Kalifornijoje plytinčio Mirties slėnio vietovių pavadinimai skamba grėsmingai. Tai karščiausia ir sausiausią Šiaurės Amerikos vieta: kur vasarą svilinamai karšta, kur ištisi metai gali praslinkti be lašelio lietaus.
Mirties slėnis
Vasaros dienomis termometro stulpelis reguliariai pakyla iki 43 °C. Čia net šešetą savaičių iš eilės temperatūra kasdien viršija 49 °C. Retos, tačiau smarkios liūtys užklumpa staiga ir užtvindo sukepusią žemę vandens ir purvo srovėmis.
Mirties slėniui priklauso dar vienas rekordas – žemiausias slėnio taškas yra 86 m žemiau jūros lygio. Tai žemiausia vieta visame Šiaurės Amerikos žemyne. Įduba susidarė dideliam žemės luitui įsmukus žemyn, o šalia esanti žemė iškilo ir tapo kalnais. Šioje gilioje įduboje oras dar sausesnis ir karštesnis. Lietaus debesims ją pasiekti kliudo Siera Nevados kalnai.
Aplinkui gausu įrodymų, kad klimatas čia seniau buvęs daug drėgnesnis. Slėnius raižančius kanjonus sukūrė tekančio vandens srovės. Čia gausu nuosėdų, kadaise nuplautų nuo aplinkinių kalnų. Druskos telkiniai slėnio paviršiuje susidarė išdžiūvus ežerams. Vadinamajame Velnio Golfo Aikštyne vėjas ir lietus iš druskos išgraužė dantytus kalnus.

Vis dėlto Mirties slėnis toli gražu nėra negyvenamas. Čia galima sutikti snieginį aviną, nes jam išgyventi užtenka trupučiuko vandens, ir smėlynų barškuolę, kuri šliaužia šonu, todėl nesiliečia nuolat su įkaitusia žeme; retos, baltai žydinčios kalninės maurandijos stiebus ir lapus dengia plaukeliai, apsaugantys ją nuo negailestingo vėjo. Negausiuose sūraus vandens upokšniuose ir tvenkiniuose veisiasi mažyčiai karpiadančiai.
Mirties slėnį 1849 m. atsitiktinai aptiko į Kaliforniją traukiantys aukso ieškotojai. Jie išsuko iš tako tikėdamiesi rasti trumpesnį kelią, tačiau, užuot ką nors laimėję, atsidūrė dykame, beveik bevandeniame slėnyje, iš kurio nebuvo matyti jokio kelio. Viena moteris vėliau parašė, kaip jos maži vaikai „kantriai iškentė šį pragarą, nors vargiai galėjo net prakalbėti – taip ištinę buvo jų lūpos ir liežuviai“. Galiausiai dviem laimingiesiems pavyko atrasti taką iš slėnio. Būriui saugiai paliekant šią nesvetingą žemę, vienas jų atsisveikindamas ištarė: „Lik sveikas, Mirties slėni“.

Mirties slėnį netrukus apgaubė baugūs mitai. Buvo pasakojamos gerokai perdėtos istorijos apie minias žmonių, mirusių dykumoje iš troškulio. Tačiau gausybė sidabro ir aukso ieškotojų vis tiek nesiliovė plūdę į šiuos kraštus.
Netrukus sekė suklestėjimo ir nuopuolio laikai – daugybė žmonių praturtėjo, bet dar daugiau nuskurdo įnoringame aukso gavybos versle. Gyvenvietės dygo viena po kitos, tačiau jau po keleto metų ištuštėdavo vos tik aukso gyslos išsekdavo, pvz., Skidus, kuriame veikė labai pelninga aukso kasykla, XX a. pradžioje buvo 500 gyventojų. Miestelis telefono linija buvo sujungtas su Riolitu, įsikūrusiu visiškai šalia slėnio, 1906 m. turėjusiu plaukimo baseiną, operos teatrą ir 56 smukles, kuriose aukso ieškotojai smagiai dalijosi savo pelnu su linksmintojais. 1911 m. Riolitas jau buvo apleistas ir ilgainiui tapo miestu vaiduokliu.
Aukso gavyba Mirties slėnyje tuoj buvo apleista, priešingai nei borakso. Jau XIX a. pabaigoje „baltasis auksas“, kurio tik viena iš daugybės panaudojimo sričių – keramikos dirbinių glazūravimas, buvo grandomas tiesiog nuo slėnio paviršiaus. Iš ten mulų vilkstinės gabendavo jį iki artimiausios geležinkelio atšakos 265 km nuo šio nepaprastai rūstaus, asketiškai gražaus Mirties slėnio.

Slystantys akmenys
Slystantys akmenys

Slystantys akmenys
Takas per išdžiūvusią žemę veda prie riedulio ir staiga nutrūksta. Šio akmens paliktas pėdsakas tiesus, kiti ant žemės išpaišo įvairias kreives ir vingius. Šliūžes kaip pakliūva išsibarstę rieduliai palieka ant išdžiūvusio ežero dugno, vadinamo Hipodromu, judėdami lygiu it stiklas jo paviršiumi. Matyt, po lietaus žemė pasidaro tokia slidi, kad stiprūs vėjai pajėgia išjudinti riedulius ir taip susidaro šliūžės.
Slystantys akmenys
Slystantys akmenys
Slystantys akmenys
Slystantys akmenys
Slystantys akmenys
Slystantys akmenys

Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera

PAMATYK

Ant sienų bei grindų atsirandantys veidai – vienas keisčiausių XX amžiaus paranormalių reiškinių

1971 metais Ispanijoje, Belmezo miestelyje, Pereirų šeimos namuose ėmė dėtis keisti dalykai – vieną rytą ...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.