Pagrindinis / Gamta / Dingęs pasaulis

Dingęs pasaulis

Vienas iš keisčiausių plokščiakalnių – Roraima, esantis rajone, kur susikerta Brazilijos, Venesuelos ir Gajanos sienos. Daug metų ši vieta žmonėms buvo neprieinama. Tik drąsiausi vyrai iš vietinių indėnų genčių kartais bandydavo patekti į užburtą, jų manymu, žemę. Grįžę gentainiams pasakodavo apie keistą plokščiakalnį aukštomis sienomis, krentančio vandens kaskadas ir stebuklingas raudono ir juodo vandens upes.

Pirmieji europiečių tyrinėtojai šiame rajone apsilankė XIX amžiaus viduryje. Tai buvo vokiečių mokslininkas Robertas Sombrukas ir anglų botanikas Ivas Šernas, kurie ataskaitą apie kelionę išspausdino viename Vokietijos žurnalų. Tuo metu šis pasakojimas daug kam atrodė neįtikėtinas. Iki tol niekas nebuvo matęs upių su spalvotu vandeniu, gyvų egzotiškų gyvūnų ir paukščių, kurie mūsų planetoje gyveno tolimoje senovėje, nerado augalų, kurie visi iki tol buvo mokslui nežinomi. Anot tyrinėtojų, plokščiakalnyje netgi oro sąlygos buvo neįprastos – amžina vasara su neįprasta dienos ir nakties kaita. Plokščiakalnyje keletą parų būdavo graži saulėta diena, kurią staiga kelioms valandoms pakeisdavo aklina tamsa. Laikas plokščiakalnyje tekėjo pagal dėsnius, visiškai skirtingus nuo mums įprastų.

Po šių mokslininkų beveik visą amžių šiame plokščiakalnyje nebesilankė jokie tyrinėtojai. Tai nesunkiai paaiškinama, nes jį pasiekti yra nepaprastai sunku -tarpeklių išraižytos Gajanų priekalnės ir ekvatorinių miškų, supančių Roraimą, tankumynai padarė šią vietą praktiškai nepasiekiamą.

Naujus duomenis apie šį kraštą pateikė amerikiečių lakūnas Džeimsas Kroufordas Eindželas (James Cravvford Angel), kurį ispaniškai kalbantys vietiniai gyventojai vadino Chuanu Ancheliu. 1937-ais metais jis skrido virš Orinoko upės baseino ir nuklydo nuo kurso. Po savimi pamatė upę, kuri nebuvo pažymėta jokiuose žemėlapiuose. Skrisdamas pagal upės tėkmę, lakūnas po kiek laiko pastebėjo, kad skrenda ne virš lygumos, o tarpeklyje. Lėktuvą iš abiejų pusių supo aukštos uolos, todėl nebuvo jokios galimybės apsisukti ir skristi ankstesniu kursu. Labai sunkiai, tačiau Eindželui pavyko nusileisti ant plokščiakalnio. Tiesa, nusileidimas nebuvo labai sėkmingas – lėktuvas įklimpo pelkėje. Lakūnui teko dvi savaites brautis per miško tankumynus, kol pasiekė artimiausią indėnų gyvenvietę. Savo įspūdžius vėliau aprašė knygoje, kurią mokslininkai iš karto įvertino kaip fantastikos kūrinį.

Chuanas Anchelis mirė 1956-ais metais Venesueloje, kurioje praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Lakūnas savo testamente pageidavo, kad jo pelenai būtų išberti virš plokščiakalnio. Tik po 10-ies metų jo sūnus Rolanas, tikėjęs kiekvienu tėvo knygos sakiniu, sugebėjo organizuoti didelę ekspediciją į tą kraštą.

Pasirodė, kad indėnai ne be pagrindo šią vietą laikė pražūtinga – beveik 900 km plokštumoje labai dažnai kildavo audros ir perkūnijos. Žaibuoja beveik kiekvieną dieną, todėl nėra nė vieno medžio, kuris nebūtų paženklintas žaibo. Ši ekspedicija aptiko patį aukščiausią krioklį mūsų planetoje, kuris buvo pavadintas Ancheliu – lakūno, kuris pirmasis jį pastebėjo, garbei. Šis krioklys pasižymi vienu savitumu – paprastai kriokliai būna upėse, o šis krioklys pats yra upės pradžia.

Koks gi tas pražūtingas pasaulis? Štai kas buvo užrašyta ekspedicijos dienoraštyje. „Plokščiakalnis pasirodė esąs nepaprasto grožio monolitinė uola. Lygiame paviršiuje vietomis iškyla į grybukus panašios kalvelės, visur aplinkui matosi vandens pripildytos įdubos, primenančios dubenis. Aukščiausią plokščiakalnio tašką – 2810 m aukščio kalną – nuo aplinkinės teritorijos atskiria gilūs ir platūs tarpekliai, kuriuos įveikti be kopėčių neįmanoma”.

Vietinė gyvūnija pasirodė besanti irgi labai neįprasta. Be mokslui žinomų oposumų, driežų, juodųjų rupūžių ir varlių, gyvačių, vorų ir daugybės nežinomų rūšių drugelių, tyrinėtojams pavyko aptikti keistą gyvūną, kurį jie pavadino kadborozauru. Jis priminė didelę gyvatę su arklio galva ir kuprota nugara. Gyvūno ilgis – apie 15 metrų! Taip pat buvo aptiktos keistos varlės, kurios perėjo varliukus, kaip paukščiai peri savo jauniklius, skraidančios pelės, kraugeriai vabzdžiai, kurių neveikė jokios cheminės apsaugos priemonės ir kurie kėlė pavojų ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms, milžiniškos 5 cm ilgio skruzdės, savo stipriais žandikauliais galinčios nukąsti medžių šakeles.

Tačiau pats didžiausias atradimas buvo priešistorinių gyvūnų kaulai. Atrodo, kad šie gyvūnai plokščiakalnyje gyveno visai neseniai. Kodėl jie žuvo -nežinoma. Gal su jais kažkokius bandymus atliko visur pasiekiantys ateiviai? Ši hipotezė turi tam tikrą pagrindą, nes netoli krioklio ekspedicija aptiko didelę apvalią aikštelę, kurioje nebuvo visiškai jokios augmenijos ir kuri tarsi apibarstyta sidabriniais milteliais. Vėliau atlikti laboratoriniai tyrimai parodė, kad šie milteliai – tai labai retų metalų, kurių natūraliomis sąlygomis negalima išgauti, lydinys.

Ir dar viena mįslė – garsiojoje Artūro Konan Doilio knygoje „Prarastas pasaulis” įvykiai vyksta būtent šiose vietose. Bent jau dauguma peizažo, floros ir faunos aprašymų tiksliai sutampa su tuo, ką matė ekspedicijos dalyviai. O juk šis mokslinės fantastikos romanas buvo išspausdintas…

Urvų tyrinėjimai irgi užminė nemažai mįslių. Ekspedicija juose aptiko daugybę piešinių ant uolų, kuriuose buvo pavaizduoti neįprasti gyvūnai ir keisti padarai, kažkiek primenantys žmones. Tyrinėtojams pavyko aptikti keletą rūsių, kuriuose buvo kažkoks tirštas rūkas ir ore jautėsi salsvas aromatas. Keli mokslininkai, prisikvėpavę šio aromato, neteko sąmonės ir kelias paras išbuvo komoje. Kai atsigavo, kolegoms papasakojo apie matytus nepaprastus vaizdinius ir keliones į kitus pasaulius.

Galiausiai buvo nuspręsta grįžti atgal, tačiau keliauninkų laukė naujas siurprizas – jie niekaip negalėjo rasti išėjimo iš plokščiakalnio. Radijo aparatūra jau seniai nebeveikė, o landšaftas, kurio žemėlapį sudarė ekspedicija, tarsi pakeitė kontūrus ir pasaulio šalis. Roraima nepaleido tų, kas sužinojo jos paslaptis.

Tik po kelių mėnesių išvargusiems keliautojams šiaip taip pavyko grįžti namo. Jų žodžiais tariant, „kažkokia nežinoma jėga, tarsi sūkurys, mus pakėlė ir švelniai nuleido vienos indėnų gyvenvietės centrinėje aikštėje”. Tuo metu buvo pasibaigusios maisto atsargos, visiškai suplyšę drabužiai, daugelis ekspedicijos narių buvo ties nervinio išsekimo riba.

Kai keliautojai pagaliau pasiekė civilizaciją, jų laukė dar vienas siurprizas, tik šį kartą nemalonus. Jų šeimos jau seniai mintyse buvo palaidojusios ekspedicijos narius, nes būrys po kelių numatytų mėnesių negrįžo. O nuo ekspedicijos pradžios buvo praėję keturi metai!
Daugiau oficialių ekspedicijų į Roraimą nebuvo organizuojama. Kartais tikri nutrūktgalviai bando patekti į šį dingusį pasaulį, tačiau dažniausiai sutinka savo mirtį – zona nemėgsta paleisti savo aukų.

Šaltinis: apiemistika.lt

PAMATYK

Kas būtų, jei Žemėje 5 sekundėms dingtų deguonis?

Nors deguonis nėra pagrindinis Žemės atmosferos elementas, tačiau jo reikšmė visoms gyvybės formoms yra labai ...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.