1938 metais seras Nicholas Wintonas su draugu Martinu Blake’u ketino pasiimti atostogų ir važiuoti į kalnus slidinėti. Tačiau vietoje to Blake’as, kuris dirbo su pabėgėliais, paprašė Wintono, kuris buvo 29-erių biržos makleris, atvykti į Prahą ir padėti jam su pabėgėliais, kurie bėga nuo artėjančios Hitlerio armijos.
Wintonas sutiko ir atvyko į Prahą, tačiau buvo šokiruotas vaizdo, kurį pamatė: tūkstančiai pabėgėlių buvo vejami iš Sudentenlando, Čekoslovakijos, kuris jau buvo kontroliuojamas nacių. Niekas neturėjo plano, kaip išgelbėti pabėgėlius nuo artėjančių nacių.
Todėl Wintonas nusprendė veikti. Jis susisiekė su įvairių šalių vyriausybėmis prašydamas pagalbos, tačiau padėti sutiko tik Švedija ir Britanija. Britanijos vyriausybė sutiko, kad sutiko į savo šalį įsileisti vaikus, jeigu Wintonas sugebės surasti jiems namus ir už kiekvieną vaiką sumokės po 50 svarų užstatą.
1939 metais tarp kovo ir rugpjūčio Wintonas dienomis dirbo biržos makleriu, o naktimis gabendavo vaikus į Jungtinę Karalystę. Ieškodamas vaikams šeimų, jis britų laikraščiuose ir bažnyčiose platino skelbimus. Jis surinko pinigų transportavimui bei rūpinosi logistika – netgi pats gamindavo leidimus įvažiuoti į šalį, kuomet vyriausybė dirbo pernelyg lėtai.
Wintonas dirbo iki karo pradžios, kol išvežti vaikų iš Čekoslovakijos tapo neįmanoma ir taip išgelbėjo 669 vaikus. Dar įspūdingiau yra tai, jog apie tai jis niekam nepasakojo net 50 metų! Apie tai nežinojo net jo žmona Grete, kol 1988 metais palėpėje ji atrado iškarpų albumą su nuotraukomis, įrašais, vardais ir dokumentais, liudijančiais apie jo žygdarbį.
Išgelbėti vaikai, kurie šiuo metu patys yra pensinio amžiaus, iki pat šiol save vadina “Wintono vaikais”. Pats Wintonas teigia, jog nėra nei vienos savaitės, kurią jis nesusisiektų su bent vienu iš vaikų ar jų giminaičiais.
Šaltinis: nicholaswinton.eu