Šokių maras: keisčiausia epidemija, užvaldžiusi miestą

Įsivaizduokite: 1518 metų vasara, saulėta diena viduramžių Strasbūre. Viskas atrodo įprasta, kol staiga viena moteris, vardu Frau Troffea, išeina į gatvę ir pradeda šokti. Ne šiaip šokti, o šokti nevaldomai, be sustojimo, apsėsta kažkokios nematytos jėgos. Vieną dieną, antrą, trečią… Netrukus prie jos prisijungia kiti. Šiandien mes pažvelgsime į vieną keisčiausių ir paslaptingiausių istorijos įvykių – Šokių marą, kuris pavertė Strasbūrą nevaldomos ekstazės ir tragiškų mirčių vieta.

Kai gatvės virto šokių aikštele: Frau Troffea ir keistas protrūkis

1518 metų liepa. Strasbūre, tuometinėje Šventosios Romos imperijos dalyje, viskas prasidėjo tyliai ir nepastebimai. Kaip minėta, ponia Troffea išėjo iš namų ir pradėjo šokti. Iš pradžių žmonės galbūt manė, kad tai keistas elgesys ar ritualas, tačiau dienos bėgo, o moteris šoko be sustojimo, atsisakydama valgyti ar miegoti. Po kelių dienų, išsekusi, ji vis dar šoko. Netrukus prie jos prisijungė dar 34 žmonės. Per mėnesį šokėjų skaičius išaugo iki maždaug 400. Tai nebuvo linksmas šokis. Tai buvo agonijos, kančios ir priverstinio judesio išraiška. Žmonės krito iš nuovargio, kai kuriems trūko širdys, kiti mirė nuo insulto ar išsekimo. Kiekvieną dieną dešimtys žmonių mirdavo nuo nepaliaujamo šokio, tačiau nauji „šokėjai“ vis prisijungdavo.

Miesto valdžios reakcija: nuo prietarų iki „gydymo“

Strasbūro miesto valdžia ir dvasininkai iš pradžių buvo sutrikę. Medicinos ekspertai atmetė astronomines ar antgamtiškas priežastis, pareikšdami, kad tai liga, kurią sukelia „karštas kraujas“. Tačiau jų „gydymo“ būdas buvo, švelniai tariant, neįprastas. Vietoj to, kad lieptų žmonėms nustoti šokti, jie nusprendė, kad vienintelis būdas išgydyti sergančiuosius yra leisti jiems… šokti dar daugiau. Jie tikėjo, kad jei šokėjai iššoks visą ligą iš savęs, jie pasveiks. Todėl buvo įrengtos specialios platformos, pastatytos scenos, netgi samdyti muzikantai, kad pagreitintų procesą ir leistų „pacientams“ išprakaituoti ligą. Šokėjai buvo vežami į specialias vietas, kur turėjo šokti toliau, tikintis išgijimo. Deja, tai tik pablogino situaciją, ir mirčių skaičius sparčiai augo.

Kodėl tai nutiko? Istorikų ir mokslininkų versijos

Šimtmečius istorikai ir mokslininkai bandė paaiškinti šį neįtikėtiną įvykį. Yra kelios pagrindinės teorijos:

Masinė isterija: Tai viena populiariausių teorijų. 16 amžiuje Europa patyrė neįtikėtiną stresą. Badas, ligos, socialiniai neramumai, religiniai konfliktai – visa tai kėlė didžiulę įtampą. Manoma, kad šokių maras galėjo būti masinės psichogeninės ligos protrūkis, kurio metu stresas ir baimė pasireiškė fiziniais simptomais, tokiomis kaip nevaldomi šokiai. Tokie reiškiniai, nors ir retai, pasitaiko ir šiuolaikiniame pasaulyje, ypač didelio streso sąlygomis.

Ruginių skalsių apsinuodijimas (ergotizmas): Kita teorija siūlo, kad šokėjai galėjo būti apsinuodiję rugių skalsėmis (Claviceps purpurea), grybeliu, kuris auga ant rugių ir kitų javų, ypač drėgnomis sąlygomis. Šis grybelis gamina alkaloidus, kurie yra stiprūs psichotropiniai ir kraujagysles sutraukiantys toksinai, panašūs į LSD. Simptomai gali apimti spazmus, haliucinacijas, konvulsijas ir nevalingus judesius, kurie gali atrodyti kaip šokiai. Tačiau ši teorija turi trūkumų: rugių skalsės paprastai sukelia gangreną ir traukulius, o ne tik nepaliaujamą šokimą, be to, paveiktieji dažnai nebūna pakankamai gyvybingi ilgam šokio maratonui. Be to, šokis buvo labiau įsitempęs ir ritualinis nei tiesiog spazmai.

Kultūrinis ar religinis reiškinys: Kai kurie istorikai mano, kad tai galėjo būti tam tikras kultūrinis ar religinis reiškinys, susijęs su ekstazės šokiais, kurie buvo žinomi kai kuriose Europos vietovėse, skirti nubausti ar nuimti nuodėmes. Tačiau šiuo atveju mirtinų atvejų skaičius ir protrūkio nevaldomumas rodo, kad tai buvo kur kas daugiau nei tik ritualas.

Paslaptinga pabaiga ir palikimas

Šokių maras tęsėsi maždaug iki rugsėjo mėnesio, kai, lygiai taip pat paslaptingai, kaip ir prasidėjo, ėmė blėsti. Oras atvėso, galbūt ir maisto atsargos pagerėjo, o tai sumažino bendrą stresą ir prisidėjo prie šio keisto reiškinio išnykimo. Nors galutinės ir vienareikšmės išvados dėl šios epidemijos priežasčių iki šiol nėra, dauguma šiuolaikinių istorikų linkę manyti, kad tai buvo masinės psichogeninės ligos, sustiprintos ekstremaliomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, pavyzdys. Ši istorija tarnauja kaip šiurpus priminimas apie tai, kokią galią protas turi kūnui, ypač didelio streso ir baimės akivaizdoje. Šokių maras išlieka viena labiausiai intriguojančių ir nesuprantamų žmogiškosios istorijos paslapčių, priverčiančių mus susimąstyti apie kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės galias.