Šokių maras: keisčiausia epidemija Strasbūre, privertusi žmones šokti iki mirties
Ar kada nors girdėjote apie ligą, kuri verčia jus šokti iki mirties?
Įsivaizduokite viduramžių miestą, kupiną įprasto šurmulio, kai staiga vienas žmogus pradeda šokti. Nesustoja dieną, naktį. Kitą dieną prie jo prisijungia dar keli. Po savaitės – dešimtys. O dar po kelių savaičių – šimtai žmonių. Tai ne festivalis, ne karnavalas. Tai nekontroliuojamas, išsekimas ir mirtimi grasinantis šokis. Tai – 1518 metų šokių maras Strasbūre, viena keisčiausių ir labiausiai mįslingų epidemijų žmonijos istorijoje.
Viduramžių Europa nebuvo svetima ligoms ir kančioms. Maras, raupai, dizenterija – visa tai nuolat kankindavo gyventojus. Tačiau Strasbūre nutikęs įvykis pranoko visų supratimą. Tai nebuvo fizinis negalavimas, kurį būtų galima paaiškinti. Tai buvo kolektyvinė beprotybė, kuri privertė žmones šokti be pertraukos, kol jų kūnai galutinai pasidavė.
Kaip viskas prasidėjo: viena moteris ir nesustabdomas ritmas
Viskas prasidėjo 1518 metų liepą, saulėtą dieną, Strasbūro (tuomet priklausiusio Šventosios Romos imperijai) gatvėse. Moteris, vardu ponia Troffea, išėjo į gatvę ir pradėjo šokti. Ji šoko su tokia aistra ir energija, kad aplinkiniai greitai atkreipė dėmesį. Tačiau Troffea atrodė nepatogiai, jos veidas buvo iškreiptas, judesiai desperatiški. Ji nesustojo. Ji šoko valandų valandas, o vėliau – dienomis. Miegoti jai nepavyko, valgyti taip pat. Jos kūnas judėjo savaime, nepavaldus jos valiai.
Pirmosios kelios dienos praėjo aplinkiniams stebint ir galbūt šaipantis. Tačiau po savaitės prie ponios Troffea prisijungė dar trys žmonės. Dar po kelių dienų šokėjų skaičius išaugo iki trisdešimt penkių. O iki mėnesio pabaigos, rugpjūčio pradžioje, gatvėse šoko jau apie keturis šimtus žmonių. Ši keista „liga“ plito kaip ugnis, ir niekas negalėjo paaiškinti kodėl.
Miesto atsakas: panika ir priverstinis šokis
Strasbūro miesto taryba iš pradžių buvo sutrikusi. Jie kreipėsi į vietinius gydytojus, kurie atmetė bet kokią ligą, susijusią su krauju. Gydytojai manė, kad šokį sukėlė „karštas kraujas“ – natūrali liga, kurią galima išgydyti šokant dar daugiau. Ironiška, bet jie manė, kad šokėjams reikia daugiau šokti, kad išvarytų „karštą kraują“ iš organizmo.
Taigi, taryba priėmė neįtikėtiną sprendimą: jie įrengė scenas, atidarė dvi prekyvietes ir net pasamdė muzikantus, kad palaikytų šokėjų tempą. Buvo tikimasi, kad išsekimas padės jiems pasveikti. Tačiau efektas buvo priešingas. Viešas palaikymas ir muzika tik dar labiau paskatino epidemijos plitimą ir intensyvumą. Žmonės, žiūrėję į šokėjus, patys pajuto nenugalimą norą prisijungti.
Šokėjai patirdavo širdies smūgius, insultus ir visišką išsekimą. Kiekvieną dieną dešimtys mirė. Istoriniai įrašai teigia, kad epidemijos piko metu kasdien mirdavo apie 15 žmonių. Gatvės virto tikru košmaru, kur žmonės šoko iki savo pačių mirties. Miesto taryba, suvokusi savo klaidos mastą, galiausiai uždraudė šokius viešumoje ir uždarė lošimo namus bei viešnamius, tikėdamiesi nuraminti dieviškąją bausmę.
Mokslininkų ir istorikų teorijos: kas iš tiesų įvyko?
Nuo pat šokių maro laikų istorikai ir mokslininkai bandė paaiškinti šį neįtikėtiną reiškinį. Nėra vieno galutinio atsakymo, tačiau egzistuoja kelios populiarios teorijos:
- Ergotizmas: Viena iš labiausiai paplitusių teorijų teigia, kad šokį galėjo sukelti apsinuodijimas skalsėmis (Claviceps purpurea), grybu, augančiu ant rugių ir kitų javų. Skalsės turi psichoaktyvių alkaloidų, panašių į LSD, kurie gali sukelti haliucinacijas, spazmus, traukulius ir nekontroliuojamus judesius, vadinamus „Šv. Antano ugnimi“. Tačiau ergotizmas paprastai sukelia gangreną ir kraujagyslių susiaurėjimą, o ne nuolatinį šokį, todėl ši teorija nevisiškai paaiškina visus simptomus.
- Masinė psichogeninė liga (MPL): Tai labiausiai priimtina šiuolaikiniams tyrėjams teorija. MPL, dar žinoma kaip masinė isterija, pasireiškia, kai didelė žmonių grupė patiria panašius fizinius simptomus be jokios apčiuopiamos fizinės priežasties. Strasbūro gyventojai 1518 metais gyveno nuolatinėje baimėje ir strese. Badmetis, ligos, skurdas ir prietarai dėl dieviškosios bausmės už nuodėmes galėjo sukurti idealią terpę masinei isterijai. Šokis galėjo būti būdas išreikšti šį stresą ir kančią, ypač jei žmonės tikėjo, kad Šv. Vito prakeiksmas verčia juos šokti.
- Religinis fanatizmas ir prietarai: Daugelis žmonių tikėjo, kad jie yra prakeikti Šv. Vito, kankinio, kuris, kaip teigiama, galėjo „įteigti“ šokį. Norėdami nuraminti šventąjį, žmonės galėjo pradėti šokti, o tai virto kolektyviniu fenomenu, varomu baimės ir religinių įsitikinimų.
Pabaiga ir palikimas
Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje šokių maras pradėjo blėsti. Pamažu, bet užtikrintai, šokėjų skaičius mažėjo. Tie, kurie išgyveno, galiausiai nustojo šokti, palikdami miestą ir jo gyventojus išsekusius ir sutrikusius. Istorikai spekuliuoja, kad galbūt šokėjai buvo pervežti į šventovę, skirtą Šv. Vitui, kur tikėtasi, kad maldos padės jiems pasveikti. Tačiau greičiausiai epidemija tiesiog išseko savaime, kai bendra įtampa ir baimė pradėjo mažėti.
Strasbūro šokių maras išlieka vienu iš labiausiai bauginančių ir nepaaiškinamų įvykių istorijoje. Jis primena, kaip giliai žmogaus protas ir kūnas yra susiję, ir kaip socialinės, religinės bei aplinkos sąlygos gali sukurti neįtikėtinus kolektyvinius reiškinius. Nors mes vis dar neturime galutinio atsakymo, 1518 metų šokių maras amžinai liks įspėjamąja pasaka apie kolektyvinės psichikos galią ir tolimų laikų paslaptis.
