Šokio maras: paslaptinga epidemija, užvaldžiusi žmones šokio sūkuryje

Įvadas: kai miestas šoko iki išsekimo

Įsivaizduokite karštą vasaros dieną. Jūs esate Strasbūro mieste, dabartinės Prancūzijos teritorijoje, bet anuomet Šventosios Romos imperijos dalyje. Ir staiga, be jokios aiškios priežasties, kažkas pradeda šokti. Ir šoka be sustojimo. Dieną ir naktį. Net iki mirties. Tai nėra fantazija, tai yra paslaptinga ir šiurpi istorija, nutikusi 1518 metais, žinoma kaip „Šokio maras“ arba „Šokio epidemija“. Ši istorija ir šiandien stebina mokslininkus ir istorikus, bandančius atskleisti jos paslaptį.

Keista pradžia: viena moteris ir nesustabdomas ritmas

Viskas prasidėjo 1518 metų liepą. Viena moteris, vardu ponia Troffea, išėjo į gatvę Strasbūre ir pradėjo šokti. Atrodė, kad ji šoka ne savo noru, tarsi būtų užvaldyta kažkokios nematomos jėgos. Ji šoko kelias valandas be sustojimo, kol galiausiai visiškai išseko. Niekas nežinojo, kas ją ištiko. Ar tai buvo beprotybė? Apsėdimas? Liga?

Pirmomis dienomis aplinkiniai stebėjo su smalsumu ir galbūt šiek tiek nerimo. Tačiau per savaitę prie ponios Troffea prisijungė dar 34 žmonės, taip pat pradėję šokti be jokios logiškos priežasties. Per mėnesį šokančiųjų skaičius išaugo iki maždaug 400. Žmonės šoko gatvėse, turguose, viešose aikštėse. Jie buvo išsekę, jų kojos buvo kruvinos, jie kentėjo nuo skausmo, bet negalėjo sustoti. Daugelis, ypač pagyvenę žmonės ir tie, kurie turėjo širdies problemų, mirdavo nuo širdies smūgių, insultų ar tiesiog nuo visiško išsekimo.

Miesto reakcija: nuo spėjimų iki pavojingo gydymo

Miesto valdžia ir gydytojai buvo pasimetę. Iš pradžių manyta, kad tai yra liga, kurią sukelia „karštas kraujas“. Gydytojai, remdamiesi tuometine medicinos teorija, patarė šokantiems žmonėms tiesiog… toliau šokti! Jie tikėjo, kad fizinis aktyvumas padės „išprakaituoti“ ligą. Tam, kad šokantieji nepalūžtų, buvo pastatytos scenos, pakviesti muzikantai, kad grodami stiprintų ritmą, ir netgi samdyti stiprūs vyrai, kad padėtų išsekusiems šokėjams judėti ir nepargriūti.

Tačiau toks „gydymas“ tik pablogino situaciją. Šokėjų vis daugėjo, o mirties atvejų skaičius augo. Kai kurių šaltinių teigimu, pačiu epidemijos piku kasdien mirdavo apie 15 žmonių. Miesto taryba, suvokusi, kad šis metodas neveikia, galiausiai uždraudė muziką ir šokius. Jie bandė perkelti šokėjus į specialias šventoves, tikėdamiesi dvasinio išgydymo, bet tai taip pat nedavė laukiamų rezultatų.

Paslapties įminimas: ar tai buvo apsėdimas, nuodai ar stresas?

Šiandien istorikai ir mokslininkai siūlo keletą teorijų, bandydami paaiškinti „Šokio maro“ fenomeną:

• Apsėdimas ar Dievo bausmė: Viduramžiais daugelis tikėjo, kad tokie nepaaiškinami reiškiniai yra demonų darbas arba Dievo bausmė už nuodėmes.
• Ergotizmas: Viena populiariausių ir moksliškai pagrįstų teorijų yra apsinuodijimas skalsių grybu (Claviceps purpurea), augančiu ant rugių ir kitų javų. Šis grybas gamina toksinus, panašius į LSD, kurie gali sukelti konvulsijas, haliucinacijas, mėšlungį ir spazmus, dėl kurių žmogus gali atrodyti lyg šokantis. Tačiau abejojama, ar ergotizmas galėjo sukelti tokią organizuotą, nors ir chaotišką, šokių maniją.
• Masinė psichogeninė liga (masinė isterija): Kita stipri teorija teigia, kad tai buvo masinės psichogeninės ligos atvejis. Tuo metu Strasbūro gyventojai gyveno dideliame strese – regioną kamavo skurdas, badas, ligos ir socialiniai neramumai. Neįtikėtinas stresas, neviltis ir bendra baimės atmosfera galėjo sukelti kolektyvinę isteriją, kai žmonės, matydami kitus šokančius, patys pajuto nevaldomą norą judėti. Šokis galėjo būti savotiškas kolektyvinis būdas išreikšti tą milžinišką psichologinį spaudimą.

Išvados: pamiršta, bet stulbinanti istorija

„Šokio maras“ tęsėsi maždaug iki rugsėjo. Pamažu šokėjų mažėjo, kol galiausiai epidemija visiškai išnyko. Nors šiandien mes turime daug žinių apie ligas ir psichologiją, tikroji 1518 metų „Šokio maro“ priežastis vis dar nėra galutinai įminta. Tai lieka vienas keisčiausių ir tragiškiausių įvykių žmonijos istorijoje, primenantis, koks pažeidžiamas gali būti žmogaus protas ir kūnas ekstremaliomis sąlygomis.

Ši istorija yra ne tik įspėjimas apie neįtikėtinus kolektyvinės isterijos padarinius, bet ir priminimas apie praeities paslaptis, kurios ir šiandien laukia savo tyrinėtojų. Galbūt kada nors nauji atradimai padės mums visiškai suprasti, kas iš tiesų įvyko Strasbūre tą karštą 1518 metų vasarą.