Šokio maras 1518: paslaptinga epidemija, užvaldžiusi Strasbūrą
Vasara, kuri pakeitė Strasbūrą
Įsivaizduokite karštą 1518-ųjų vasaros dieną. Jūs esate Strasbūre, klestinčiame Šventosios Romos imperijos mieste. Gyvenimas teka įprasta vaga – žmonės dirba, prekiauja, gyvena savo kasdienį gyvenimą. Tačiau viena moteris, vardu Frau Troffea, nusprendžia, kad ji tiesiog negali sustoti. Ji pradeda šokti. Ir šoka dieną, naktį, be pertraukos, be poilsio. Tai, kas prasidėjo kaip vienišos moters keistenybė, netrukus virto viena keisčiausių ir tragiškiausių epidemijų žmonijos istorijoje – šokio maru.
Nepaprasta pradžia: Frau Troffea pasirodymas
Tai buvo liepos mėnuo. Frau Troffea išėjo į gatvę ir pradėjo šokti. Jos judesiai buvo nekontroliuojami, manijos kupini. Ji sukosi ir šokinėjo valandų valandas, o praeiviai sustojo apstulbę. Iš pradžių žmonės galėjo manyti, kad ji yra tiesiog išprotėjusi ar apsvaigusi. Tačiau dienos bėgo, o Frau Troffea vis šoko. Ketvirtą dieną ji vis dar šoko, pavargusi, išsekusi, tačiau negalinti sustoti. Jos pėdos buvo kruvinos, kūnas nusilpęs, bet kažkokia nematoma jėga vertė ją tęsti.
Epidemija plinta: iš vienos – į šimtus
Praėjus savaitei, prie Frau Troffea prisijungė dar trys žmonės. Jie taip pat pradėjo šokti nekontroliuojamai, dieną ir naktį. Per mėnesį šokėjų skaičius išaugo iki trisdešimties. Strasbūro gatvės virto chaotiška šokių aikštele, kurioje dešimtys žmonių lyg transo būsenoje trypė, sukosi ir šokinėjo. Ši keista „liga“ nesirinko – ji palietė vyrus, moteris, jaunus ir senus. Panika mieste augo. Ką daryti su šiais beprotiškai šokančiais žmonėmis? Ar tai Dievo bausmė, ar kokia nors nauja, nepažinta liga?
Galiausiai, rugpjūčio mėnesio pabaigoje, šokėjų skaičius pasiekė šimtus. Kai kurie istorikai teigia, kad jų galėjo būti iki 400. Žmonės krito nuo išsekimo, širdies smūgių, insultų ir dehidratacijos. Liudininkai pasakojo, kad kasdien mirdavo apie 15 žmonių. Miestas negalėjo susidoroti su šia mįslinga epidemija, kuri tiesiogine prasme varė žmones į kapus.
Miesto valdžios reakcija: daugiau šokio?
Strasbūro miesto taryba ir medikai buvo pasimetę. Jie atmetė astorologines priežastis ir nutarė, kad tai nėra dvasinė liga, o natūrali, kurią sukelia „karštas kraujas“. Jų sprendimas, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, atrodo neįtikėtinai keistas: jie nusprendė, kad vienintelis būdas išgydyti šokėjus yra… leisti jiems šokti dar daugiau! Buvo manoma, kad jei žmonės iššoks „karštą kraują“, jie pasveiks. Siekiant pagreitinti gydymą, buvo pastatytos specialios pakylos, pasamdyti muzikantai, o netgi atidarytos didelės salės, kad šokėjai galėtų šokti be kliūčių.
Tačiau rezultatas buvo priešingas. Didelės minios žmonių ir nuolatinė muzika tik dar labiau sustiprino masinę psichozę. Šokėjai, matydami kitus, dar labiau pasinerdavo į transą, o nauji žmonės prisijungdavo, paveikti įtaigos ir baimės. Mirties atvejų skaičius sparčiai augo. Tik spalio mėnesį, kai epidemija pasiekė piką ir tapo akivaizdu, kad šokimas tik žudo žmones, valdžia pakeitė strategiją. Šokiai buvo uždrausti, o likę šokėjai buvo išsiųsti į kalnų šventyklas melstis ir ieškoti išgijimo.
Modernios teorijos ir neatsakyti klausimai
Šiandien istorikai ir mokslininkai vis dar ginčijasi, kas iš tiesų sukėlė 1518 m. šokio marą. Viena iš populiariausių teorijų yra apsinuodijimas skalsių grybu (Claviceps purpurea), augančiu ant rugių ir kitų grūdų. Skalsės turi psichodelinių alkaloidų, panašių į LSD, galinčių sukelti haliucinacijas, konvulsijas ir nekontroliuojamus judesius. Viduramžiais, kai duona buvo pagrindinis maistas, o higiena prasta, apsinuodijimas skalsėmis buvo gana dažnas reiškinys (žinomas kaip „Šv. Antano ugnis“).
Kita teorija – masinė psichogeninė liga, arba masinė isterija. Šio tipo reiškiniai pasireiškia, kai didelė grupė žmonių patiria panašius fizinius simptomus, kurių negalima paaiškinti jokia žinoma medicinine priežastimi. Dažnai tokie protrūkiai būna susiję su dideliu stresu, baime ir socialine įtampa. 1518 m. Strasbūras išgyveno sunkius laikus – badas, ligos ir skurdas buvo nuolatiniai palydovai, sukuriantys puikią terpę masinei isterijai pasireikšti.
Yra ir trečia galimybė – šių dviejų veiksnių derinys. Galbūt skalsių apsinuodijimas sukėlė pirminius simptomus kai kuriems asmenims, o tai, derinama su dideliu socialiniu stresu ir įtaiga, virto masiška psichogenine epidemija, užvaldžiusia šimtus žmonių. Kad ir kokia būtų tiesa, vienas dalykas yra aiškus: šokio maras buvo neįtikėtinai realus ir mirtinas įvykis.
Pamokos iš praeities
Strasbūro šokio maras 1518 m. lieka viena mįslingiausių istorinių epidemijų. Tai ne tik įspėjimas apie nepaaiškinamų įvykių galią, bet ir priminimas apie žmogaus kūno ir proto sudėtingumą, ypač esant ekstremaliam stresui ir socialiniam spaudimui. Nors mes niekada negalime būti visiškai tikri dėl tikrosios priežasties, ši istorija mus moko, kad masinė psichozė ir aplinkos veiksniai gali turėti siaubingų pasekmių, netgi šiuolaikiniame pasaulyje. Šokio maro pasaka išlieka bauginančiu ir įspėjančiu pasakojimu, kuris atskleidžia, kaip plona linija skiria realybę nuo beprotybės, o sveikatą nuo ligos.
