Šokio maras 1518 metais: paslaptinga epidemija, užvaldžiusi žmones

Įsivaizduokite ramų vasaros rytą Strasbūre, 1518-ųjų liepą. Saulė kyla virš viduramžių stogų, miestiečiai bunda įprastai dienai. Tačiau netrukus viskas pasikeičia. Moteris, vardu Troffea, išeina į gatvę ir pradeda šokti. Tai nebuvo linksmas šokis, tai buvo nevaldomas, siaubingas judesys, kuris truko valandų valandas, dieną po dienos, be jokios pertraukos. Jos akys buvo tuščios, veidas iškreiptas nuovargio, bet jos kūnas judėjo ir judėjo. Ir, kas labiausiai sukrečianti, ji nebuvo paskutinė.

Viskas prasidėjo nuo vienos moters

Liepos mėnesio viduryje ponia Troffea be jokios akivaizdžios priežasties pradėjo šokti Strasbūro gatvėmis. Ji nenustojo, nepaisant išsekimo ar skausmo. Netrukus prie jos prisijungė kiti. Per kelias dienas apie 30 žmonių kankino ta pati nepaaiškinama šokio manija. Žmonės, visiškai išsekę, alpstantys, šokantys tol, kol nukrisdavo. Tai nebuvo šventė; tai buvo agonija, o miesto gyventojai buvo liudininkai šiam keistam, bauginančiam reginiui.

Sparčiai plintanti beprotybė

Per mėnesį epidemija pasiekė savo piką, apimdama apie 400 žmonių. Tarp jų buvo daug moterų, bet nukentėjo ir vyrai bei vaikai. Šokėjai judėjo iki visiško išsekimo, kai kurie patyrė širdies priepuolius, insultus, lūžius ar tiesiog mirė nuo išsekimo ir dehidratacijos. Liudininkų pasakojimuose minima, kad per dieną nuo šio šokio maro mirė iki 15 žmonių. Miesto taryba, iš pradžių maniusi, kad tai demonų apsėdimas ar Dievo bausmė, buvo visiškai sutrikusi. Jie bandė suprasti ir sustabdyti šią nepaaiškinamą nelaimę, kuri niokojo jų bendruomenę.

Medikų ir valdžios reakcija

Medicinos autoritetai tuo metu vadovavosi teorija, kad šokio marą sukėlė „karštas kraujas” – perteklinė kraujo forma, kuri sukelia karštligę ir beprotybę. Jų „gydymas” buvo dar keistesnis: jie nusprendė, kad geriausia išeitis yra leisti žmonėms toliau šokti, tikėdamiesi, kad jie iššoks „ligą” iš savo sistemos. Tam tikslui jie net atlaisvino viešąsias erdves, pastatė specialias pakylas ir net samdė muzikantus, kad šokėjai galėtų šokti be pertraukos. Ironiška, bet tai tik pablogino situaciją, nes matydami šokančius žmones, kiti prisijungdavo, manydami, kad tai iš tikrųjų padės. Tik po kurio laiko, matant vis didėjantį mirčių skaičių, valdžia suprato, kad šis metodas neveikia. Tada jie uždraudė viešus šokius ir atgabeno šokėjus į ligonines bei šventoves, tikėdamiesi dvasinio išgijimo.

Mįslės ir teorijos

Kas iš tikrųjų nutiko Strasbūre 1518 metais? Šiuolaikiniai istorikai ir mokslininkai siūlo keletą teorijų, bandydami paaiškinti šį neįtikėtiną įvykį. Viena iš populiariausių hipotezių sieja šokio marą su apsinuodijimu skalsėmis (Claviceps purpurea) – grybeliu, kuris auga ant rugių ir kitų grūdinių kultūrų. Skalsės, žinomos kaip „šv. Antano ugnis“, sukelia konvulsijas, haliucinacijas ir psichozę, panašias į LŽD poveikį. Tačiau ši teorija turi trūkumų – skalsių sukelti simptomai dažnai apima gangreną ir spazmus, o ne nevaldomą šokį.

Kita, labiau priimtina, teorija yra masinė psichogeninė liga (MPL), dar žinoma kaip masinė isterija. Viduramžių Europoje žmonės nuolat gyveno baimėje – nuolatiniai karai, ligos (juodasis maras tebuvo neseniai atslūgęs), badas ir religinis fanatizmas. Strasbūre tuo metu buvo ypač sunku – badas ir skurdas niokojo bendruomenę. Stiprus stresas, nerimas ir prietarai galėjo sukelti kolektyvinę isteriją. Žmonės galėjo patirti stresu sukeltą psichogeninę būseną, kurioje šokis tapo būdu išlieti susikaupusią įtampą. Šioje teorijoje manoma, kad baimė ir įsitikinimas, jog tai demonų apsėdimas ar Dievo bausmė, sustiprino ir išplatino elgesį, paverčiant jį nekontroliuojamu.

Istorijoje yra buvę ir kitų šokio manijos protrūkių Europoje, nors nė vienas nebuvo toks didelis ir mirtinas kaip Strasbūro. Visi jie pasireiškė sunkių socialinių ir ekonominių sąlygų fone, o tai tik stiprina masinės psichogeninės ligos teoriją.

Šokio maro palikimas

Strasbūro šokio maras yra liudijimas apie žmogaus psichikos pažeidžiamumą ir neįtikėtiną kolektyvinės isterijos galią. Tai ne tik baisi istorija apie šokančius žmones, tai priminimas apie tai, kaip baimė, stresas ir nežinomybė gali sukelti keisčiausias ir tragiškiausias pasekmes. Nors mes niekada negalime būti 100% tikri, kas tiksliai sukėlė šią paslaptingą epidemiją, ji išlieka viena iš labiausiai intriguojančių ir liūdnų žmogaus istorijos mįslių.

Ši istorija ragina mus apmąstyti, kaip socialinis kontekstas, psichologinė įtampa ir tikėjimo sistemos gali formuoti ne tik individualų, bet ir kolektyvinį elgesį, kartais net iki mirties. Šokio maras 1518 metais – pamoka, kad žmogaus protas ir jo ryšys su išoriniu pasauliu yra daug sudėtingesnis, nei galime įsivaizduoti.