Šokio maras 1518 metais: mįslinga epidemija, užbūrusi Strasbūrą

Įsivaizduokite viduramžių miestą, kurio gyventojai staiga ima šokti. Ne šiaip sau šokti, o nepaliaujamai, be jokios valios, kol išsekimas ir mirtis tampa vienintele išeitimi. Tai nėra siaubo filmo scenarijus, o tikra istorija, įvykusi 1518 metais Strasbūre. Šokio maras – tai vienas keisčiausių ir labiausiai gluminančių istorinių reiškinių, kuris iki šiol priverčia sukti galvą net ir šiuolaikinius mokslininkus. Pasinerkime į šią neįtikėtiną pasakojimą apie masinę isteriją, ligą ir žmogiškosios psichikos paslaptis.

Pradžia Strasbūre: Kaip viskas prasidėjo

Karšta 1518 metų liepa. Viena moteris, vardu ponia Troffea, išėjo į Strasbūro gatves ir pradėjo šokti. Be muzikos, be akivaizdžios priežasties. Jos šokis buvo intensyvus, trūkčiojantis ir nevaldomas. Ji šoko be sustojimo valandų valandas, dieną ir naktį, nepaisydama nuovargio ar kojų skausmo. Iš pradžių vietiniai gyventojai stebėjo su smalsumu, galbūt ir su pramoga, tačiau netrukus tai virto nerimu. Per kelias dienas prie ponios Troffea prisijungė dar keli žmonės. Tada dar daugiau. Per savaitę jau dešimtys žmonių šoko be atvangos. Strasbūras, ramus laisvasis Šventosios Romos imperijos miestas, virto keistu ir nerimą keliančiu šokio lauku, kurį drebino nenutrūkstami žingsniai ir aimanos.

Šokio manija plinta: Nevaldomas reiškinys

Epidemija plito bauginančiu greičiu. Iki rugpjūčio mėnesio šokančiųjų skaičius išaugo iki maždaug 400. Žmonės šoko gatvėse, turguose, namuose. Jie buvo apimti kažkokios nepaaiškinamos, isteriškos energijos, kuri neleido jiems sustoti. Daugelis krito iš išsekimo, jų raumenys trūkčiojo ir spazmavo. Kai kurie kentėjo nuo širdies smūgių, insultų ar dehidratacijos. Gatvėse gulėjo išsekę, alpstantys ar jau mirę šokėjai, tačiau nauji vis prisijungdavo prie šios beprotiškos šokių manijos. Miesto valdžia ir dvasininkai buvo visiškai sutrikę. Jie nežinojo, kaip sustabdyti šį keistą ir mirtiną reiškinį, kuris niokojo jų bendruomenę.

Mokslininkų ir gydytojų dilema: Paaiškinimo paieškos

Viduramžių medikai bandė rasti paaiškinimą. Iš pradžių jie manė, kad tai „karštas kraujas“ – būsena, kurią galėjo išgydyti tik dar daugiau šokio. Taip, perskaitėte teisingai. Užuot bandžius sustabdyti žmones, miestas pastatė scenas, samdė muzikantus ir netgi atidarė šokių sales, kad šokėjai galėtų „iššokti“ ligą. Deja, tai tik pablogino situaciją, nes dar daugiau žmonių prisijungė prie šėlsmo. Kitos teorijos apėmė dievišką bausmę ar demonišką apsėdimą. Šiandien daugelis istorikų ir mokslininkų linkę manyti, kad tai buvo masinė psichogeninė liga (MPI) arba masinė isterija, sukelta didelio streso, bado, ligų ir religinių įsitikinimų. Viduramžių gyvenimas buvo sunkus, kupinas nepriteklių ir nuolatinės baimės, todėl kolektyvinė psichologinė trauma galėjo pasireikšti tokiu keistu būdu. Taip pat egzistuoja teorija, kad tai galėjo būti apsinuodijimas skalsės grybu, kuris auga ant rugių ir gali sukelti haliucinacijas bei nekontroliuojamus judesius, panašius į šokį.

Tragiškos pasekmės ir mįslės pabaiga

Šokio maras truko apie du mėnesius. Per šį laikotarpį kasdien mirdavo dešimtys žmonių nuo išsekimo ir įvairių komplikacijų. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad vienu metu kasdien mirdavo apie 15 žmonių. Miesto valdžia galiausiai suprato, kad šokis tik didina problemą, ir ėmėsi griežtesnių priemonių. Šokiai buvo uždrausti, o likusiems šokėjams buvo liepta vykti į kalvotas šventoves, tikintis, kad religinės apeigos ir ramybė padės jiems pasveikti. Pamažu, taip pat staiga, kaip ir prasidėjo, šokio maras atslūgo. Paliko po savęs ne tik daugybę mirčių ir sumaištį, bet ir neišspręstą mįslę, kuri iki šiol žavi ir gąsdina.

Strasbūro šokio maro palikimas

Šokio maras 1518 metais yra galingas priminimas apie žmogaus psichikos pažeidžiamumą ir kolektyvinės elgsenos galią. Nors šiuolaikinė medicina ir psichologija turi daugiau įrankių tokiems reiškiniams paaiškinti, Strasbūro istorija išlieka tamsia dėme istorijos puslapiuose – liudijimu apie laikus, kai baimė ir nežinomybė galėjo užvaldyti ištisas bendruomenes ir priversti jas daryti neįsivaizduojamus dalykus. Tai ne tik baisi, bet ir pamokanti istorija apie tai, kaip svarbu suprasti ir rūpintis ne tik fizine, bet ir psichine sveikata, ypač didelio streso ir neapibrėžtumo laikais.