Rozetos akmuo: kaip vienas atradimas atvėrė senovės egipto paslaptis

Ar kada nors susimąstėte, kaip mes sužinojome tiek daug apie tolimas, mirusias civilizacijas, kurios gyvavo tūkstančius metų prieš mus? Kaip mes skaitome jų įrašus, suprantame jų dievus, karalius ir kasdienį gyvenimą? Senovės Egiptas, su savo piramidėmis, faraonais ir paslaptingais hieroglifais, ilgus šimtmečius slėpė savo istoriją po neįskaitomų ženklų šydu. Tačiau vienas atradimas, vos prieš du šimtmečius, viską pakeitė. Tai – Rozetos akmuo, objektas, kuris ne tik tapo raktu į užmirštą kalbą, bet ir atvėrė duris į visos civilizacijos sielą. Pasinerkime į šią nuostabią istoriją, kuri parodė, kaip viena plokštė gali perrašyti istorijos knygas.

Lemtingas atradimas: Napoleono kariai ir senovės relikvija

1799 metai, vasara. Napoleono Bonaparto kampanija Egipte buvo pačiame įkarštyje. Prancūzų kareiviai, vadovaujami kapitono Pierre-François Bouchard, dirbo prie forto statybos Rashid mieste (tada žinomas kaip Rosetta), netoli Nilo deltos. Kasant griovius, jie aptiko keistą, juodos spalvos bazalto plokštę, nusėtą nepažįstamais raštais. Akmuo buvo didelis – maždaug 112 cm aukščio, 76 cm pločio ir 28 cm storio, sveriantis apie 760 kg. Nors jo reikšmės iš karto nesuvokė, Bouchard intuityviai pajuto, kad tai gali būti svarbus atradimas. Jis nedelsdamas pranešė savo viršininkams, ir netrukus akmuo buvo išsiųstas į Kaire įsikūrusį Prancūzijos mokslinį institutą.

Tai buvo neeilinė akimirka. Europoje, per šimtmečius, hieroglifai buvo laikomi mistiniais simboliais, ne rašymo sistema. Mokslininkai dešimtmečiais bandė juos iššifruoti, bet be jokios sėkmės. Paslaptis liko neįminta. O štai dabar, atsitiktinumo dėka, atsirado akmuo, kuris turėjo tapti raktu į šią tamsią sritį.

Trys kalbos, viena žinia

Rozetos akmuo yra neįkainojamas dėl vienos esminės priežasties: jame tas pats tekstas iškaltas trimis skirtingomis rašybomis. Viršutinė dalis parašyta senovės egiptiečių hieroglifais – formaliu, piktografiniu raštu, naudotu šventuose tekstuose ir ant paminklų. Vidurinė dalis – demotine, supaprastinta hieroglifų forma, naudota kasdieniam gyvenimui ir administraciniams dokumentams. O apatinė dalis parašyta senovės graikų kalba, kuri tuo metu buvo plačiai suprantama mokslininkų ir Europos intelektualų.

Tekstas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo dekretas, išleistas Ptolemėjaus V Epifano garbei 196 m. pr. Kr. Per karališkąjį ediktą, egiptiečių kunigai patvirtino faraono kultą. Nors pats dekretas nebuvo nepaprastai svarbus istoriškai, jo pateikimo būdas – ta pati žinia trimis kalbomis – buvo neįkainojamas. Tai buvo tarsi atrastas raktas su trimis dantimis, kur vienas iš jų, graikų kalba, jau buvo pažįstamas.

Iššifravimo lenktynės: Šampoljonas prieš Jangą

Rozetos akmens atradimas sukėlė tikras iššifravimo lenktynes tarp Europos mokslininkų. Du pagrindiniai varžovai buvo britų polimatas Thomas Youngas ir prancūzų lingvistas Jean-François Champollionas. Youngas pirmasis padarė reikšmingą pažangą, suvokdamas, kad hieroglifai nėra tik simboliai, bet ir fonetiniai ženklai, ypač karalių varduose (kartušuose). Jis teisingai identifikavo keletą vardų, įskaitant Ptolemėjaus ir Kleopatros.

Tačiau būtent Champollionas, pasižymėjęs gilų koptų kalbos, vėlyvosios egiptiečių kalbos formos, išmanymu, atliko galutinį proveržį. Koptų kalba, nors ir užrašyta graikų abėcėle, išlaikė daugelį senovės egiptiečių kalbos struktūrų. 1822 metais, pasitelkdamas Youngo darbą ir savo žinias apie koptų kalbą, Champollionas galutinai perprato hieroglifų sistemą. Jis suprato, kad hieroglifai yra mišri sistema, apjungianti piktogramas (simbolius, atvaizduojančius objektus), ideogramas (simbolius, atvaizduojančius idėjas) ir fonogramas (simbolius, atvaizduojančius garsus). Šis supratimas buvo revoliucinis.

Jo garsiajame laiške „Lettre à M. Dacier“ jis pranešė pasauliui apie savo atradimą, pateikdamas išsamią hieroglifų gramatiką ir žodyną. Tai buvo momentas, kai senovės Egipto balsas vėl prabilo po tūkstančio metų tylos.

Nauja eros pradžia egiptologijoje

Rozetos akmens iššifravimas turėjo monumentalų poveikį. Jis ne tik suteikė mums galimybę skaityti hieroglifus, bet ir atvėrė duris į neišsemiamą informacijos šaltinį apie vieną didžiausių pasaulio civilizacijų. Staiga tūkstančiai anksčiau nesuprantamų tekstų ant šventyklų sienų, papirusų ir antkapių tapo įskaitomais. Mokslininkai galėjo pažvelgti į faraonų gyvenimą, jų religiją, politiką, meną ir net kasdienius rūpesčius.

Tai buvo egiptologijos, kaip mokslo šakos, pradžia. Be Rozetos akmens, daugelis mūsų žinių apie senovės Egiptą liktų spėlionėmis ar būtų visiškai prarastos. Akmuo tapo tiltu, jungiančiu dabartį su praeitimi, leisdamas mums išgirsti balsus iš tolimo pasaulio. Šiandien Rozetos akmuo yra eksponuojamas Britų muziejuje Londone ir išlieka vienu lankomiausių eksponatų, primenančiu apie žmogaus proto smalsumą ir atkaklumą siekiant pažinti.

Istorija apie Rozetos akmenį yra daugiau nei tik apie akmenį ar jo iššifravimą. Tai pasakojimas apie atsitiktinumą, genialumą ir kolektyvines pastangas, kurios pakeitė mūsų supratimą apie praeitį. Kiekvienas kartografas, kiekvienas egiptologas ir kiekvienas, besidomintis istorija, lieka dėkingas už šį vieną, regis, paprastą, tačiau neįkainojamą akmenį. Jis įrodė, kad kartais pats didžiausias lobis nėra auksas ar brangakmeniai, o žinios, užšifruotos senovės raštuose.