Rozetos akmuo: kaip vienas atradimas atvėrė senovės Egipto paslaptis

Įžanga: užkoduotas pasaulis laukia

Tūkstančius metų senovės Egipto hieroglifai buvo paslaptis, nutylusi ant paminklų sienų ir papirusų ritiniuose. Nors didingos piramidės ir įspūdingos šventyklos liudijo apie neįtikėtiną civilizaciją, jos kalba buvo prarasta, o istorijos ir kultūros lobiai liko užšifruoti. Mokslininkai dešimtmečius bandė įminti šią mįslę, tačiau be sėkmės. Atrodė, kad faraonų, dievų ir sudėtingų ritualų pasaulis bus amžinai uždarytas istorijos archyvuose. Tačiau viskas pasikeitė, kai atsitiktinumas, lemtingas likimas ir vieno žmogaus atkaklumas susiliejo, atverdamas duris į senovės Egipto širdį. Šiandien panirsime į Rozetos akmens istoriją – artefakto, kuris tapo raktu į tūkstančius metų trukusią tylą.

Netikėtas atradimas prie Nilo krantų

Pasakojimas apie Rozetos akmenį prasideda 1799 metais, Napoleono Bonaparto kampanijos Egipte metu. Nors karinė operacija nebuvo itin sėkminga pačiam Napoleonui, ji atvėrė duris beprecedentėms mokslinėms ekspedicijoms. Su prancūzų armija keliavo ir didžiulis būrys mokslininkų, inžinierių, dailininkų ir archeologų, kuriems buvo pavesta dokumentuoti ir studijuoti Egipto senienas. Tų pačių metų liepą, netoli Nilo deltos, nedidelio Rozetos miesto, prancūzų kareiviai, vadovaujami kapitono Pjero-Fransua Bušaro, griovė senovinę sieną Fort Julijeno tvirtovės plėtrai. Staiga jie aptiko keistą juodo bazalto plokštę su iškaltais trimis skirtingais raštais. Tai buvo Rozetos akmuo.

Iš pradžių akmens reikšmė nebuvo iš karto suvokta. Tačiau prancūzų mokslininkai greitai suprato, kad prieš juos – nepaprastai svarbus atradimas. Buvo akivaizdu, kad akmenyje iškalti trys tekstai, tikėtina, turėjo tą patį turinį, užrašytą skirtingomis kalbomis. Apatinis tekstas buvo aiškiai parašytas senovės graikų kalba, kurią mokslininkai galėjo skaityti. Vidurinis tekstas buvo demotinis raštas – supaprastinta egiptietiškų hieroglifų versija, naudota kasdieniam rašymui. O viršutinis, pats paslaptingiausias, buvo klasikiniai egiptietiški hieroglifai – paveikslėlių raštas, kurio prasmė buvo prarasta dar V a. po Kr. Nors akmuo buvo pažeistas ir dalis tekstų trūko, viltis, kad pagaliau bus galima perskaityti hieroglifus, tapo reali.

Triguba mįslė: trys raštai, viena žinia

Rozetos akmuo yra 112 cm aukščio, 75 cm pločio ir 28 cm storio. Jo paviršiuje iškaltas dekretas, išleistas 196 m. pr. Kr. Egipto karaliaus Ptolemėjo V Epifano. Dekrete išvardijami karaliaus nuopelnai šventykloms ir kunigams, pavyzdžiui, mokesčių sumažinimas, statybos darbai ir dosnios dovanos. Kunigai, savo ruožtu, pasižadėjo pastatyti statulas karaliui ir jo šeimai, taip pat švęsti gimtadienius ir karūnavimo metines. Svarbiausia, kad dekretas nurodo jį iškalti trimis raštais: „šventuoju raštu“ (hieroglifais), „vietiniu“ (demotiniu) ir „graikų raštu“.

Būtent šis nurodymas – įrašyti tą patį tekstą trimis kalbomis – ir padarė Rozetos akmenį tokiu neįkainojamu. Tai buvo tarsi universalus vertimo raktas, laukęs savo atradėjo. Deja, prancūzams nepavyko ilgai džiaugtis savo atradimu. 1801 metais, po britų pergalės prieš Napoleoną, Rozetos akmuo, kartu su kitais senovės Egipto lobiais, atiteko britams. Akmuo buvo nugabentas į Didžiąją Britaniją ir nuo 1802 metų tapo vienu garsiausių Britų muziejaus eksponatų Londone, kur yra ir šiandien.

Džonas Šampolionas: genijus, kuris perskaitė praeitį

Nors akmuo atsidūrė Britų muziejuje, jo kopijos ir atspaudai greitai pasklido po visą Europą, suteikdami mokslininkams galimybę studijuoti hieroglifus. Daugelis mokslininkų, tarp jų ir garsusis britų polimatas Tomas Jangas, bandė iššifruoti hieroglifus, darydami svarbius atradimus, bet pilno proveržio pasiekti nepavyko. T. Jangas teisingai nustatė, kad hieroglifai nebuvo vien tik paveikslėliai, bet turėjo ir fonetinių elementų. Tačiau galutinį laimėjimą pasiekė jaunas prancūzų lingvistas Džonas Fransua Šampolionas (Jean-François Champollion).

Šampolionas, dar būdamas paauglys, aistringai domėjosi Egiptu ir hieroglifais. Jis mokėjo senovės graikų, lotynų, koptų ir kitas senovės kalbas. Koptų kalba, gyva egiptiečių kalbos palikuonė, tapo jo slaptuoju ginklu, nes ji išsaugojo senovės egiptiečių žodžius ir gramatiką. Metai iš metų Šampolionas atkakliai dirbo, lygindamas graikų tekstą su demotiniu ir hieroglifų raštais. Svarbiausia jo įžvalga buvo ta, kad hieroglifai nebuvo vien tik idėjos ar objektai, bet ir fonetiniai simboliai, atitinkantys garsus, panašiai kaip abėcėlė.

Proveržis įvyko 1822 metais. Lygindamas karalių vardų kartušus (ovalius rėmelius su hieroglifais) su graikiškais atitikmenimis, Šampolionas sugebėjo identifikuoti faraono Ptolemėjo ir Kleopatros vardus. Pavyzdžiui, jis pastebėjo, kad hieroglifas, atrodantis kaip liūtas, buvo raidė „L“, o susukta virvė – „U“. Jis suprato, kad hieroglifai yra hibridinė sistema, kurioje derinami fonetiniai, ideografiniai ir determinatyviniai ženklai. Tai buvo didžiausias lingvistinis atradimas istorijoje, atvėręs langą į 3000 metų senumo civilizaciją. Šampolionas tapo pirmuoju žmogumi per daugiau nei tūkstantį metų, kuris vėl galėjo perskaityti senovės Egipto raštus.

Akmens palikimas ir neįkainojama vertė

Rozetos akmens ir Šampoliono darbo dėka, senovės Egipto istorija, religija, menas ir kasdienis gyvenimas tapo pasiekiami šiuolaikiniam pasauliui. Mokslininkai galėjo skaityti senovinius tekstus, suprasti faraonų dinastijas, religinius tikėjimus ir giliau pažvelgti į vienos įspūdingiausių pasaulio civilizacijų paslaptis. Egiptologija, kaip mokslinė disciplina, galėjo pagaliau klestėti. Rozetos akmuo yra ne tik archeologinis artefaktas, bet ir galingas simbolis – simbolis, rodantis žmogaus proto gebėjimą įveikti didžiausias paslaptis ir peržengti laiko ribas.

Šiandien Rozetos akmuo išlieka vienu lankomiausių eksponatų Britų muziejuje, pritraukiančiu milijonus lankytojų iš viso pasaulio. Jis primena mums apie istorijos trapumą ir tuo pačiu – apie neišmatuojamą žinių vertę, kurią atidengia atkaklus tyrimas. Akmuo liudija, kad kartais pats netikėčiausias atradimas gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie praeitį ir atverti naujas galimybes ateities tyrinėjimams. Jis yra tiltas tarp mūsų ir senovės egiptiečių, leidžiantis mums išgirsti jų balsus tūkstančius metų po to, kai jie nutilo.