Rozetos akmuo: kaip akmeninis lobis atrakino senovės Egipto paslaptis

Atrandimas dykumoje: netikėtas radinys

Ar kada nors susimąstėte, kaip mes žinome tiek daug apie tolimąsias, tūkstantmečių senumo civilizacijas? Kaip dešifruojame jų raštus, suprantame dievus ir karalius, atrūšiuojame kasdienio gyvenimo detales? Didžioji dalis šių žinių apie senovės Egiptą mums tapo prieinama dėl vieno vienintelio, atrodo, paprasto akmens. Šiandien pasinersime į Rozetos akmens, neįkainojamo lobio, istoriją – nuo jo atradimo Šiaurės Afrikos dykumose iki proto iššūkio, kuris amžiams pakeitė mūsų supratimą apie vieną didingiausių pasaulio civilizacijų.

XVIII amžiaus pabaiga, 1799 metai. Napoleono Bonaparto kampanija Egipte įsibėgėjo, ir prancūzų kareiviai buvo užsiėmę tvirtovės statyba netoli Rašido (tada vadinto Rozeta) miesto Nilo deltoje. Rugpjūčio mėnesį, ardydami seną sieną, kapitonas Pierre-François Bouchard ir jo komanda aptiko keistą akmenį. Jis buvo didelis – maždaug 112 cm aukščio, 76 cm pločio ir 28 cm storio – ir ypač įdomus dėl to, kad jame buvo išraižyti trys skirtingi raštai. Nors tuo metu niekas negalėjo perskaityti senovės Egipto hieroglifų, kiti du raštai atrodė labiau atpažįstami. Šis atradimas iš karto buvo pripažintas kaip kažkas nepaprasto.

Trys kalbos, viena paslaptis: įkandama mįslė

Kodėl šis akmuo buvo toks svarbus? Ant Rozetos akmens buvo iškalti trys tekstai, parašyti trimis skirtingais raštais: viršuje – senovės Egipto hieroglifais, viduryje – demotiniu raštu (senovės Egipto kasdieniu raštu) ir apačioje – senovės graikų kalba. Graikų kalba buvo puikiai suprantama mokslininkams. Tai reiškė, kad jei visi trys tekstai buvo tas pats dekretas (o taip ir buvo – faraono Ptolemėjaus V dekretas, išleistas 196 m. pr. Kr.), tuomet graikiškas tekstas galėjo tapti raktu į senovės Egipto raštų iššifravimą.

Akmuo greitai atsidūrė Britų rankose po to, kai prancūzai pralaimėjo mūšį ir pasidavė 1801 m. pagal Aleksandrijos kapituliaciją. Nuo 1802 m. jis tapo viena iš svarbiausių Britų muziejaus eksponatų, pritraukiančių mokslininkus iš viso pasaulio, pasiryžusius išspręsti šią tūkstantmečio mįslę.

Iššifravimo lenktynės: genijų dvikova

Per ateinančius du dešimtmečius vyko intensyvios intelektualinės varžybos dėl Rozetos akmens iššifravimo. Du pagrindiniai veikėjai išsiskyrė: britų polimatas Thomas Youngas ir prancūzų egiptologas Jean-François Champollionas. Youngas, stulbinančių gabumų žmogus, įdėjo didelius pagrindus, atpažindamas, kad kai kurie hieroglifai sudarė karališkųjų vardų fonetines raides, ypač Ptolemėjaus ir Kleopatros. Tačiau jis manė, kad hieroglifai daugiausia buvo simboliniai, o ne fonetiniai.

Tuo tarpu Champollionas, kuris nuo jaunystės buvo apsėstas senovės Egipto, gilinosi į koptų kalbos (tiesioginės senovės Egipto kalbos palikuonės) studijas. Jis tikėjo, kad koptų kalbos žinios bus esminės.

Šampoljono triumfas: kalbos atgimimas

Didysis proveržis įvyko 1822 metais. Champollionas atidžiai lygino įvairius hieroglifus ir jų graikiškas atitikmenis. Padedamas naujai atrastų tekstų ir Youngo ankstesnių darbų, jis suprato, kad hieroglifai buvo ne tik simboliniai, bet ir fonetiniai – jie galėjo reikšti garsus, kaip ir raidės. Šis suvokimas buvo revoliucinis. Jis nustatė hieroglifų abėcėlę ir pradėjo sistemingai versti. Šampoljono triumfas leido ne tik perskaityti Rozetos akmens tekstą, bet ir atrakinti tūkstančius kitų senovės Egipto užrašų, kurie iki tol buvo neperskaitoma paslaptis.

1822 m. rugsėjo 27 d. Champollionas paskelbė savo atradimą, šokiruodamas pasaulį ir atverdamas naują erą egiptologijoje.

Senovės Egipto vartai atsivėrė: palikimas

Rozetos akmens iššifravimas buvo vienas svarbiausių archeologinių ir lingvistinių pasiekimų istorijoje. Jis ne tik leido mokslininkams skaityti faraonų, deivių, žynių ir paprastų žmonių žodžius, bet ir atvėrė mums langą į visą civilizaciją. Dėl šio akmens mes galime suprasti senovės Egipto religiją, politiką, kasdienį gyvenimą, literatūrą ir meno kūrinius. Jis pakeitė mūsų supratimą apie istoriją, įrodydamas, kad net didžiausios paslaptys gali būti atskleistos kantrybės, intelekto ir tarpkultūrinio bendradarbiavimo dėka.

Nuo pat atradimo dienos Rozetos akmuo išlieka vienu labiausiai lankomų eksponatų Britų muziejuje, tylus liudininkas, kaip viena akmens plokštė galėjo pakeisti istorijos eigą ir atskleisti prarastą pasaulį.