Kaip melasa užtvindė Bostoną: saldžios nelaimės istorija

Saldus, tačiau mirtinas sausis Bostone

Įsivaizduokite ramų sausio popietę 1919 metais Bostono Šiaurės Gale, Masačusetso valstijoje. Temperatūra netikėtai pakilo iki 4 laipsnių Celsijaus, kas buvo neįprasta tuo metų laiku. Vaikai žaidė gatvėse, darbuotojai ėjo namo, o pakrantės dokuose gyvenimas virė įprastu ritmu. Nieko neleido numanyti, kad per kelias akimirkas šis miestas patirs vieną keisčiausių ir tragiškiausių nelaimių JAV istorijoje – Melasos potvynį.

Didžiulis melasos rezervuaras, priklausantis „Purity Distilling Company“, stovėjo užpildytas iki pat viršaus, o jo viduje tvyrojo milžiniškas slėgis. Niekas net neįtarė, kad šis milžiniškas konteineris taps mirtina spąstų spąstais, galinčiais išsilaisvinti bet kurią akimirką. Tai yra istorija apie tai, kaip pramoninė melasa, įprastas maisto ir pramonės produktas, virto negailestinga banga, pasiglemžusia gyvybes ir palikusia neišdildomą pėdsaką Bostono istorijoje.

Didžiulis rezervuaras ir jo paslaptys

Prieš pat tragediją, 1915 metais, Purity Distilling Company pastatė milžinišką plieninį rezervuarą. Jis buvo gigantiškas – daugiau nei 15 metrų aukščio ir 27 metrų skersmens, talpinantis apie 8,7 milijono litrų melasos. Ši melasa buvo naudojama etilo alkoholiui gaminti, kurio poreikis tuo metu buvo didžiulis dėl Pirmojo pasaulinio karo amunicijos gamybos.

Tačiau rezervuaras turėjo rimtų trūkumų. Vietiniai gyventojai ir net patys įmonės darbuotojai dažnai skųsdavosi dėl iš rezervuaro besisunkiančios melasos, kuri veržėsi per plienines siūles. Jis buvo pastatytas skubotai, be tinkamų inžinerinių brėžinių ir tikrinimų. Statybos darbams vadovavęs prižiūrėtojas neturėjo jokios ankstesnės patirties statant tokius didelius rezervuarus. Buvo pranešimų apie garsius gergždimo garsus, sklindančius iš konstrukcijos, ypač kai ji būdavo užpildyta. Tačiau įmonė ignoravo šiuos įspėjamuosius ženklus, pasirinkdama pelną vietoj saugumo.

Pragariška melasos banga

1919 metų sausio 15 dieną, apie 12:30 val., įvyko tai, ko niekas negalėjo įsivaizduoti. Plieninio rezervuaro šonai staiga sprogo, su didžiuliu triukšmu, kurį daugelis išgirdusių supainiojo su traukinio nuvažiavimu nuo bėgių arba sprogimu. Milžiniška melasos banga, maždaug 4,5–7,5 metro aukščio, išsiliejo į gatves, judėdama maždaug 56 kilometrų per valandą greičiu. Tai buvo ne tik skystis; melasa buvo tanki ir klampi, tarsi judanti siena, turinti milžinišką jėgą.

Banga nušlavė viską, kas pasitaikė jos kelyje: pastatus, transporto priemones, žmones ir gyvūnus. Gyvenamieji namai buvo sugriauti iki pamatų, gatvės užpildytos juodu, lipniu skysčiu. Miesto gatvėmis plūstanti melasa sukėlė chaosą ir paniką. Žmonės, bandę bėgti, įklimpdavo ir negalėdavo išsilaisvinti. Arklių traukiami vežimai buvo apversti ir sunaikinti, o patys arkliai žuvo nuo smūgio ar uždusę klampiame skystyje. Tragedija tęsėsi – melasa sunkėsi į metro tunelius, užliejo požemines patalpas.

Gelbėjimo operacija ir pasekmės

Iškart po sprogimo prasidėjo chaotiškos gelbėjimo operacijos. Išgelbėti žmones iš klampios ir tirštos melasos buvo neįtikėtinai sunku. Gelbėtojai, kariai, policija ir civiliai bandė ištraukti nukentėjusiuosius, tačiau kiekvienas judesys lipnioje masėje reikalavo didžiulių pastangų. Dėl neįprasto šalčio, melasa greitai tirštėjo ir dar labiau apsunkino gelbėjimo darbus. Kai kurie žmonės, nors ir išgyvenę smūgį, užduso ar sušalo, įklimpę tirštoje melasoje. Įvykio vietoje dirbo šimtai žmonių, bet daugelis aukų buvo atrasti tik po kelių dienų, o kai kurie – tik po mėnesių.

Nelaimės padariniai buvo milžiniški: žuvo 21 žmogus, sužeista apie 150. Turtinė žala siekė daugiau nei 100 milijonų dolerių (šiandienos verte). Švarinimo darbai truko savaites, o net ir po mėnesių miesto gatvėse vis dar jautėsi saldus melasos kvapas. Plovimui buvo naudojamas sūrus vanduo iš uosto. Bylojoje, kuri tęsėsi ilgus metus, buvo nagrinėjamos įmonės atsakomybės. Galiausiai, teismas pripažino „Purity Distilling Company“ kaltę dėl aplaidumo, pabrėždamas prastą rezervuaro konstrukciją ir priežiūrą. Šis nutarimas tapo svarbiu precedentu inžinerijos ir statybos saugumo srityje.

Pamokos, išmoktos iš saldžiosios tragedijos

Bostono melasos potvynis išlieka viena keisčiausių ir įsimintiniausių nelaimių istorijoje. Jis primena, kad net patys nekaltiausi produktai, netinkamai tvarkomi, gali tapti mirtina grėsme. Ši tragedija paskatino griežtesnius statybos reglamentus ir inžinerinius standartus ne tik Masačusetso valstijoje, bet ir visoje šalyje. Ji taip pat yra ryškus pavyzdys, kaip svarbu nekontroliuojamai didelių ir pavojingų pramoninių konstrukcijų saugumą vertinti su didžiausiu atidumu. Bostono Šiaurės Gale, nors fizinių melasos pėdsakų nebėra, istorija apie „saldžiąją katastrofą“ tebegyvena vietinių pasakojimuose, primindama apie praeities pamokas.