Kai Londonas smirdėjo iki dangaus: Didžioji smarvė ir jos sprendimas

Įsivaizduokite: karšta, drėgna 1858 metų vasara. Londonas, didžiausias ir vienas pažangiausių pasaulio miestų, kepa saulėje. Tačiau oro negaivina lengvas vėjelis, o slegia tirštas, bjaurus tvaikas. Jis sklinda iš Temzės upės, miesto gyvybės šaltinio, kuri virto didžiuliu, atviru kanalizacijos grioviu. Šiandien pasakosime apie „Didžiąją smarvę“ – įvykį, kuris privertė Londoną pažvelgti į save veidrodyje ir, galiausiai, jį išgelbėjo.

Londonas, higienos paradoksas

XIX amžiaus viduryje Londonas patyrė precedento neturintį augimą. Pramonės revoliucija traukė žmones iš visos šalies, gyventojų skaičius sparčiai didėjo. Tačiau ši plėtra turėjo tamsiąją pusę: miesto infrastruktūra tiesiog nespėjo. Tualetai, net ir tie, kurie buvo įrengti namuose, dažnai tiesiog išleisdavo nuotekas tiesiai į Temzę ar per perpildytas „rūsių duobes“, kurios pamažu perpildydavo ir grįsdavo kelią į upę. Pramoninės atliekos taip pat keliavo ta pačia kryptimi. Upė, kadaise buvusi laivybos ir vandens šaltiniu, virto koncentruota biologinių atliekų mase.

Tuometinė medicinos teorija – „miazma“ – teigė, kad ligas sukelia blogas, užterštas oras. Nors ši teorija buvo klaidinga (choleros ir kitų ligų sukėlėjas buvo užterštas vanduo, o ne kvapas), ji puikiai tiko paaiškinti bjaurų tvaiką. O tvaikas 1858 metais buvo toks stiprus, kad žmonės vėmė tiesiog gatvėse. Karštis sustiprino organinių medžiagų irimą, paverčiant Temzę verdančiu ligų ir smarvės katilu.

Kai smarvė privertė veikti parlamentą

Situacija tapo kritiška birželio mėnesį, kai ilgai trukęs karščio bangas sukėlė nepakeliamą tvaiką. Netgi parlamento nariai, posėdžiaujantys prie Temzės, negalėjo dirbti. Buvo bandyta langus uždengti paklodėmis, permirkusiomis chloro kalkių tirpalu, tačiau tai mažai padėjo. Tvaikas buvo toks intensyvus, kad teko grąžinti užuolaidas, kurios turėjo apsaugoti nuo kvapo. Žurnalistai ir karikatūristai pajuokė situaciją, vaizduodami Temzę kaip „mirties upę“ ir parlamentarus, bėgančius nuo smarvės. Tai, kas anksčiau buvo tik vargingųjų problema, tapo visų problema, o tai privertė politikus veikti.

1858 metų birželio 15 dieną parlamentas priėmė „Metropolis Local Management Amendment Act“ (Metropolio vietinio valdymo pakeitimo įstatymą), suteikiantį Metropolio darbų tarybai (Metropolitan Board of Works – MBW) galią vykdyti didžiulį sanitarinį projektą. Šio projekto vadovu buvo paskirtas genijus inžinierius Josephas Bazalgette.

Inžinerijos stebuklas: Bazalgette planas

Bazalgette buvo vizionierius. Jis suprato, kad vien tik sutvarkyti Temzės krantus neužteks – reikėjo sukurti ištisą požeminę nuotekų sistemą, kuri nukreiptų atliekas toli nuo miesto. Jo planai buvo ambicingi ir neįtikėtinai brangūs, tačiau neturėjo alternatyvos.

Per ateinančius metus, nuo 1859 iki 1875, Bazalgette vadovavo milžiniškam statybos projektui. Jo komanda nutiesė daugiau nei 2100 kilometrų mažesnių kanalizacijos vamzdžių, kurie sujungė Londono namus ir gatves su šešiais pagrindiniais kolektoriais. Šie pagrindiniai kolektoriai, kai kurie pakankamai dideli, kad pro juos galėtų pravažiuoti arklių tempiamas vežimas, vinguriavo per miestą, daugiausia po žeme. Ypač dideli iššūkiai buvo statant juos po judriomis gatvėmis ir po Temzės upės dugnu. Buvo sukurta sudėtinga gravitacinė sistema, leidžianti nuotekoms tekėti žemyn į rytus, į keturias didžiules siurblines (Crossness ir Abbey Mills buvo įspūdingiausios), kurios pumpavo nuotekas toliau į Temzę, jau už miesto ribų, už Barkingo ir Crossness, tiesiai į estuariją, kur potvyniai ir atoslūgiai natūraliai jas išsklaidydavo jūroje.

Šis projektas buvo inžinerijos stebuklas. Jis reikalavo neįtikėtino tikslumo, naujų statybos metodų ir milžiniškų finansinių investicijų. Bet rezultatas buvo stulbinantis.

Švara, sveikata ir naujas Londonas

Bazalgette nuotekų sistema ne tik pašalino smarvę, bet ir turėjo gilų poveikį visuomenės sveikatai. Cholera, kuri anksčiau decimavo Londono gyventojus, beveik išnyko. Miesto gyventojų gyvenimo kokybė ir trukmė ženkliai pagerėjo. Sistema tarnavo Londonui daugiau nei šimtmetį ir netgi dabar, šiek tiek modernizuota, vis dar yra miesto gyvybės šaltinis.

Didžioji smarvė buvo bjaurus, bet būtinas įspėjimas. Ji parodė, kad miesto augimas turi būti lydimas tinkamos infrastruktūros ir higienos. Joseph Bazalgette ir jo komanda ne tik pastatė kanalizacijos sistemą – jie pastatė švarų, sveikesnį ir modernesnį Londoną. Tai – ne tik inžinerijos triumfo, bet ir žmogaus atsakomybės bei vizijos pavyzdys, primenantis, kad net ir nemaloniausios problemos turi sprendimus, reikalaujančius drąsos ir išradingumo.