Kai Australijos kariuomenė kovėsi su paukščiais: didžiojo emu karo istorija

Australijos kariuomenės neįtikėtinas mūšis su sparnuotaisiais priešais

Ar kada nors galvojote, kad kariuomenė gali būti išsiųsta į karą… prieš paukščius? Neskamba kaip tikra istorija, ar ne? Tačiau būtent tai nutiko Australijoje 1932 metais. Pasiruoškite išgirsti vieną keisčiausių ir juokingiausių karinių operacijų žmonijos istorijoje – Didžiojo Emu karo istoriją.

Kaip prasidėjo „karas“?

1932-ieji buvo sunkūs metai Vakarų Australijos ūkininkams. Didžioji depresija smarkiai kirto ekonomikai, o kaip to būtų maža, tūkstančiai emu (didelių, neskraidančių paukščių, būdingų Australijai) ėmė masiškai migruoti į Kampiono rajoną, niokodami kviečių pasėlius, kurie ir taip sunkiai augo sausringomis sąlygomis. Ūkininkai, dauguma jų buvę Pirmojo pasaulinio karo veteranai, kreipėsi į vyriausybę pagalbos. Jų prašymas nebuvo atmestas, bet atsakymas buvo… neįprastas.

Gynybos ministras, seras George’as Pearce’as, kuris pats atstovavo Vakarų Australijos regionui, turėjo idėją. Jis nusprendė, kad problema bus išspręsta pasitelkus kariuomenę ir… kulkosvaidžius. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Oficialiai tai buvo įvardinta kaip gyventojų, o ne gyvūnų, apsauga, o operacija turėjo suteikti „gerą kulkosvaidžio panaudojimo praktiką“. Vadovauti šiai „misijai“ buvo paskirtas majoras G.P.W. Meredithas iš Karališkosios Australijos artilerijos, kartu su dviem kareiviais ir dviem Lewis kulkosvaidžiais bei 10 000 šovinių.

Emų taktika ir kariuomenės neviltis

Operacija prasidėjo lapkričio 2 d. 1932 m. Kariai atvyko į vietovę, pilną emu. Atrodė, kad tai bus greitas ir lengvas darbas, tačiau emu pasirodė esą daug gudresni, nei kas nors tikėjosi. Šie paukščiai, sveriantys apie 40-60 kilogramų ir galintys bėgti iki 50 km/h greičiu, pasirodė esantys sunkiai nugalimi priešai.

Pirmasis bandymas suvaryti emu į spąstus nepavyko – paukščiai išsisklaidė mažesnėmis grupelėmis ir pabėgo. Meredithas greitai suprato, kad kova su šiais sparnuotaisiais priešais toli gražu nebus lengva. Emu judėjo chaotiškai, bet efektyviai, išnaudodami savo greitį ir gebėjimą išsisklaidyti. Kulkosvaidžiai, skirti statiškiems taikiniams ir didelėms žmonių minioms, pasirodė esą beveik nenaudingi prieš vikrius ir nuolat judančius paukščius. Šūviai skriejo pro šalį, o paukščiai, regis, mokėsi iš kiekvieno susidūrimo.

Po savaitės Meredithas pranešė, kad nušauta tik apie 300 emu, sunaudojus maždaug 2500 šovinių. Tai reiškė, kad vienam emu nušauti prireikė beveik 8 šovinių. Operacijos kaina buvo didžiulė, o rezultatai – minimalūs. Kariuomenė susidūrė ne tik su paukščių sumanumu, bet ir su techniniais sunkumais: kulkosvaidžiai dažnai užsikimšdavo, o nelygi vietovė apsunkino jų transportavimą ir taikymą.

Viešoji reakcija ir karinės operacijos pabaiga

Žinios apie „karą“ prieš emu greitai pasiekė Australijos ir viso pasaulio spaudą. Ironiški straipsniai ir karikatūros pildė laikraščių puslapius. Vienas redaktorius paklausė, ar Australijos kariuomenė bus apdovanota už „sėkmingą“ karą prieš paukščius. Britų ornitologas teigė, kad emu „įrodė, jog sugeba efektyviau organizuoti partizaninį karą nei bet kuri armija“. Viešoji nuomonė buvo nevienareikšmė: kai kurie gynė ūkininkus, kiti linksminosi kariuomenės fiasko. Didžiosios Britanijos parlamentarai netgi išreiškė susirūpinimą dėl žiaurumo gyvūnams, nors tuo metu tai buvo retas reiškinys.

Lapkritį Gynybos ministras Pearce’as atšaukė operaciją. Vėliau ji buvo atnaujinta dar dviems savaitėms, tačiau rezultatai nepasikeitė. Iki gruodžio 8 d. Meredithas pranešė nušovęs beveik 1000 emu iš maždaug 10 000 šovinių, tačiau šie skaičiai greičiausiai buvo perdėti, siekiant pateisinti išlaidas. Operacija buvo nutraukta visam laikui, o majoras Meredithas, nors ir bandė gelbėti savo reputaciją, negalėjo paneigti fakto: Didysis Emu karas buvo karinis fiasko.

Palikimas: daugiau nei juokingas anekdotas

Didysis Emu karas tapo Australijos folkloro dalimi ir juokinga, bet pamokoma istorijos pamoka. Nors incidentas dažnai prisimenamas su šypsena, jis taip pat atskleidžia sunkumus, su kuriais susidūrė ūkininkai Didžiosios depresijos metu, ir vyriausybės bandymus rasti sprendimus. Ironiška, tačiau per vėlesnius dešimtmečius ūkininkai sėkmingiau kovojo su emu invazijomis, statydami tvoras ir naudodami geresnę, tikslesnę ginkluotę bei kitus gyvūnų kontrolės metodus. Šiandien Didysis Emu karas yra ryškus pavyzdys, kaip kartais net ir moderniausia technika gali būti bejėgė prieš gamtos išdaigas ir, atrodytų, paprastus laukinius gyvūnus.

Taigi, kitą kartą, kai išgirsite apie kokį nors konfliktą, prisiminkite, kad istorija gali būti daug keistesnė, nei įsivaizduojate, ir kad kartais net ir didžiausios armijos susiduria su iššūkiais, kurių neįveikia net ir kulkosvaidžiai. O Australijos emu, regis, iš tiesų pelnė pergalę, įrodydami savo atsparumą ir gebėjimą išgyventi pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis.