Kai Australijos armija pralaimėjo kovą su paukščiais: emu karo istorija

Keisčiausi istorijos puslapiai

Istorija, kaip žinia, yra pilna netikėtų posūkių, didvyriškų žygdarbių ir tragedijų. Tačiau kartais ji išmeta ir tokių įvykių, kurie priverčia mus šypsotis ar bent jau nuostabos kupinomis akimis galvoti: „Ar tai tikrai nutiko?“ Būtent tokiems įvykiams priklauso ir Australijoje, 1932 metais, įvykęs „Emu karas“ – konfliktas, kuriame žmonių kariuomenė susidūrė su… emu paukščiais. Ir, patikėkite, rezultatas nebuvo toks, kokio būtų galima tikėtis.

Įsivaizduokite, kad turite problemą su kenkėjais savo ūkyje. Dabar įsivaizduokite, kad tų kenkėjų yra apie 20 000, jie yra dideli, greiti ir naikinantys jūsų derlių. O dabar įsivaizduokite, kad vyriausybė išsiunčia kariuomenę su kulkosvaidžiais, kad su jais kovotų. Skamba kaip absurdiškas komedijos scenarijus, ar ne? Tačiau Australijoje tai buvo labai reali ir, deja, nesėkminga operacija.

Didžioji depresija ir emu invazija

Kad suprastume „Emu karą“, turime grįžti į 1930-ųjų metų pradžią. Pasaulis išgyveno Didžiosios depresijos krizę, o Australija nebuvo išimtis. Vyriausybė, siekdama palengvinti ekonomiką ir padėti grįžusiems Pirmojo pasaulinio karo veteranams, pasiūlė jiems žemės ūkininkauti Vakarų Australijos Kampion (Campion) regione. Tikėtasi, kad dirbdami žemę veteranai galės atsitiesti po karo ir depresijos sukeliamų sunkumų.

Tačiau veteranų, bandančių įsitvirtinti sausoje, karštoje ir menkai apgyvendintoje žemėje, laukė netikėta problema. Po ilgos sausros, kuri privertė emu paukščius ieškoti vandens ir maisto, ir vėlesnių gausių liūčių, kurios sukėlė didelį emu populiacijos augimą, tūkstančiai šių didelių neskraidančių paukščių patraukė į naujai įrengtas dirbamas žemes. Apskaičiuota, kad apie 20 000 emu paukščių įsiveržė į ūkius, niokodami derlių, laužydami tvoras ir naikindami pragyvenimo šaltinius. Ūkininkai, kurių dauguma buvo buvę kariai, kreipėsi pagalbos į vyriausybę.

Karinė operacija „Emu“

Vyriausybė, vadovaujama gynybos ministro George’o Pearce’o, priėmė neįprastą sprendimą: išsiųsti kariuomenę su ginklais. Nors sprendimas buvo motyvuotas siekiu padėti veteranams, pats idėjos keistumas ir neproporcingumas sukėlė daug diskusijų. Operacijai vadovauti buvo paskirtas majoras G.P.W. Meredithas iš Karališkosios Australijos artilerijos, o jam padėjo du kariai, ginkluoti „Lewis“ kulkosvaidžiais ir 10 000 šovinių.

Planuojama buvo, kad kariai efektyviai sumažins emu populiaciją, leidžiant ūkininkams atsigauti. Operacija turėjo prasidėti spalio mėnesio pabaigoje, 1932 metais. Tikėtasi, kad kulkosvaidžiai, naudojami mūšio lauke, bus tokie pat efektyvūs ir prieš paukščius. Deja, gamta turėjo kitokių planų.

Emu: neįtikėtinai gudrūs ir atsparūs priešininkai

Nuo pat pirmųjų dienų operacija susidūrė su nenumatytais sunkumais. Pirmasis bandymas lapkričio 2 d. buvo visiškai nesėkmingas. Kariai pastebėjo apie 50 emu paukščių pulką, tačiau, priartėjus, paukščiai pasiskirstė į mažesnes grupes ir išsisklaidė, tapdami sunkiai pasiekiamais taikiniais. Kulkosvaidžiai, suprojektuoti šaudyti į dideles statines žmonių minias, pasirodė esą neveiksmingi prieš greitai bėgančius, zigzagais judančius paukščius. Emu galėjo pasiekti iki 50 km/h greitį ir pasižymėjo neįtikėtinu manevringumu.

Kariai bandė įvairias strategijas: rengė pasalas prie vandens šaltinių, bandė nuvaryti pulkus į vietoves, kur būtų lengviau šaudyti, net mėgino montuoti kulkosvaidžius ant sunkvežimių. Tačiau emu, atrodo, greitai išmoko. Jie reagavo į garsus, vengė atvirų vietovių ir rodė kolektyvinį intelektą, kurio kariškiai nesitikėjo. Majoras Meredithas apibūdino emu kaip „itin gerai organizuotas gaujas, kurios naudoja partizaninio karo taktiką“.

Per pirmąsias šešias dienas kariuomenei pavyko nušauti tik apie 300 emu, iššaudžius daugiau nei 2500 šovinių. Tai buvo gėdingai mažas efektyvumas, atspindintis faktą, kad vienam nušautam emu reikėjo beveik 10 šovinių. Viešoji nuomonė pradėjo piktintis, o žiniasklaida plačiai aprašinėjo „karą“, dažnai pašiepdama kariuomenės pastangas.

Antrasis bandymas ir galutinis fiasko

Nepaisant pradinės nesėkmės ir visuomenės kritikos, gynybos ministras nusprendė tęsti operaciją. Lapkričio 13 d. operacija buvo atnaujinta. Šį kartą kariai bandė pakeisti taktiką, tačiau rezultatai nebuvo žymiai geresni. Per kitas kelias savaites pavyko nušauti daugiau emu, tačiau vis dar toli gražu ne tiek, kiek tikėtasi ar reikėjo.

Galutinai, po mėnesio beviltiškos kovos, kurios metu buvo iššaudyta tūkstančiai šovinių ir nušauta apie tūkstantis emu (nors kai kurie šaltiniai teigia, kad skaičiai buvo dar mažesni), operacija buvo nutraukta. Majoras Meredithas ir jo kariai buvo atšaukti. Žiniasklaida visame pasaulyje aprašė „Emu karą“ kaip komišką fiasko, o majoras Meredithas, nors ir stengėsi išlaikyti orumą, pripažino emu pranašumą.

Pamokos ir palikimas

Nors „Emu karas“ dažnai prisimenamas kaip linksmas anekdotas iš istorijos, jis turi ir rimtesnę pusę. Tai puikus pavyzdys, kaip sudėtinga gali būti gamtos ir žmogaus sąveika, ir kad net su pažangiausiomis technologijomis žmogus ne visada yra pranašesnis. Tai taip pat parodė, kad kovoti su gamta karinėmis priemonėmis dažnai yra neefektyvu ir neprotinga.

„Emu karas“ liko kaip viena keisčiausių karinių kampanijų istorijoje, primenanti apie gamtos atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti. Ši istorija ir toliau žavi žmones visame pasaulyje, liudydama, kad kartais net ir didžiausia armija gali būti nugalėta… paukščių pulko.