Kai Australija kariavo su emu: juokingiausias karas istorijoje

Įžanga: karas, kurio nenorite praleisti

Ar galite įsivaizduoti šalį, paskelbusią karą paukščiams? Skamba kaip absurdiškas animacinio filmo scenarijus, bet patikėkite, tai yra tikra istorija! 1932 metais, didžiosios depresijos įkarštyje, Australijos kariuomenė buvo išsiųsta į Vakarų Australijos gilumą. Jų misija? Ne nugalėti užsienio priešą ar numalšinti sukilimą. Jie turėjo kovoti su… emu.

Taip, jūs perskaitėte teisingai. Emu. Tie dideli, greiti, neskraidantys paukščiai, kurie yra tokie patys Australijos simboliai kaip kengūros. Tai nebuvo metafora ar simbolinė kova. Tai buvo tikras, nors ir visiškai komiškas, karinis konfliktas, žinomas kaip Didysis Emu karas. Ir jo rezultatas jus nustebins!

Kodėl kilo konfliktas? Žemdirbių bėdos ir paukščių invazija

Kad suprastume, kodėl Australijos vyriausybė priėmė tokį keistą sprendimą, turime grįžti į to meto kontekstą. Po Pirmojo pasaulinio karo, daugelis buvusių karių buvo apdovanoti žemės sklypais Vakarų Australijoje, su tikslu plėtoti žemės ūkį. Jie ėmėsi auginti kviečius – vertingą, bet kaprizingą kultūrą. Deja, regionas nebuvo tinkamas visiems norintiems įsitvirtinti, ir daugelis ūkininkų susidūrė su sunkumais. Be to, 1932 m. Australija išgyveno Didžiosios depresijos padarinius, o kviečių kainos smarkiai krito.

Tačiau didžiausia bėda, su kuria susidūrė ūkininkai, nebuvo ekonominė. Tai buvo maždaug 20 000 emu, kurie po veisimosi sezono ėmė migruoti iš sausringų regionų į derlingesnius pakrantės rajonus, tiksliau – tiesiai per naujai įrengtus kviečių laukus. Emui naikino pasėlius, mindė tvoras ir gadino infrastruktūrą. Nusivylę ūkininkai, daugelis kurių buvo buvę kariai, kreipėsi pagalbos į vyriausybę, prašydami karinės pagalbos ir kulkosvaidžių kovai su „paukščių invazija“.

Karo pradžia: trys kareiviai ir kulkosvaidžiai prieš tūkstančius paukščių

Nors tai skamba neįtikėtinai, gynybos ministras George’as Pearce’as, kuris pats buvo iš Vakarų Australijos, sutiko su ūkininkų prašymu. Jis suprato buvusių kareivių nusivylimą ir galbūt matė tai kaip galimybę pademonstruoti kariuomenės naudą ir ginklų efektyvumą. Į „kovos zoną“ buvo išsiųstas nedidelis, bet ginkluotas būrys, vadovaujamas majoro G.P.W. Mereditho. Būrys sudarė trys kareiviai, turintys du „Lewis“ kulkosvaidžius ir 10 000 šovinių.

Misijos tikslas buvo ne tik nužudyti kuo daugiau emu, bet ir filmuoti operaciją, siekiant padidinti visuomenės palaikymą ir parodyti, kaip vyriausybė rūpinasi žemdirbiais. Spalio pabaigoje majoras Meredithas ir jo komanda atvyko į Kampiono rajoną, pilni ryžto ir tikėjimo greita pergale. Jie manė, kad emu bus lengvas taikinys.

Emu taktika: greitis, išsiblaškymas ir nenugalimumas

Tačiau emu nebuvo eilinis priešas. Šie paukščiai pasirodė esą stebėtinai gudrūs ir atsparūs. Pirmoji susidūrimas įvyko lapkričio 2 dieną, kai buvo pastebėta apie 50 emu. Kareiviai bandė juos suginti, kad galėtų šaudyti iš kulkosvaidžių, bet paukščiai pasirodė esantys per greiti ir nenuspėjami. Jie bėgiojo zigzagais, išsisklaidydavo, kai tik pajusdavo grėsmę, ir niekada nesilaikė vienoje vietoje pakankamai ilgai, kad būtų galima efektyviai nusitaikyti. Majoras Meredithas apibūdino emu kaip „išsklaidytus tankus“, kuriuos sunku sunaikinti.

Per pirmąją savaitę, nepaisant didelių pastangų ir tūkstančių iššautų šovinių, buvo nužudyti tik keli šimtai emu. Kulkosvaidžiai dažnai užsikimšdavo, o jų naudojimas buvo sudėtingas dėl greitai judančių taikinių ir atviros vietovės, kuri nesuteikė priedangos. Be to, emu, nors ir stambūs, pasirodė turintys neįtikėtiną ištvermę ir sugebėjimą atlaikyti šūvius. Po savaitės majoras Meredithas pranešė, kad jiems pavyko nužudyti vos 2500 emu, sunaudojant beveik visus 10 000 šovinių.

Fiasko ir atsitraukimas: Emu laimėjo karą

Žinios apie operacijos nesėkmę greitai pasklido. Visuomenė ir žiniasklaida ėmė juoktis iš kariuomenės fiasko. Laikraščiai pilni straipsnių, kuriuose išjuokiamas bandymas kariauti su paukščiais, o daugelis stebėjosi, kodėl šalies kariuomenė negali nugalėti laukinių gyvūnų. Vienas karininkas ironiškai pastebėjo, kad jei „emu turėtų karinį vadovą, jie būtų įvertinti Medaliu už drąsą“.

Galiausiai, lapkričio pabaigoje, Gynybos ministras Pearce’as buvo priverstas pripažinti pralaimėjimą ir atšaukti operaciją. Emu buvo neįveikiami. Oficialiais duomenimis, per visą „karą“ buvo sunaudota apie 9860 šovinių, o nužudyta nuo 986 iki 2500 emu. Tai reiškia, kad vienam emu nužudyti prireikė nuo 4 iki 10 šovinių. Šis skaičius tik patvirtino, koks neefektyvus buvo karinis įsikišimas.

Palikimas: istorijos anekdotas ir pamoka

Didysis Emu karas liko ne tik kaip vienas keisčiausių ir juokingiausių karinių konfliktų istorijoje, bet ir kaip šmaikštus priminimas apie gamtos nenuspėjamumą ir žmogaus bandymus ją kontroliuoti. Nors kareiviai ir valstybė norėjo padėti žemdirbiams, jie neįvertino gamtos jėgų ir gyvūnų prisitaikymo gebėjimų.

Ši istorija yra puikus pavyzdys, kaip kartais net ir geriausiai ginkluota kariuomenė gali būti nugalėta, kai susiduria su gamtos iššūkiais. Emu išliko laisvi, o žemdirbiai turėjo ieškoti kitų būdų apsaugoti savo pasėlius. Tačiau vienas dalykas yra aiškus: jei kada nors atsidursite Australijos gilumoje ir pamatysite bėgančius emu, prisiminkite, kad šie paukščiai turi kovos patirties ir yra įveikę net kariuomenę! Tai išties viena juokingiausių, bet tuo pačiu ir žaviausių istorijos anekdotų.