Didysis melasos tvanas: Bostono tragedija, kurios neįsivaizduotumėte

1919 metų sausio 15-oji Bostone prasidėjo kaip eilinis žiemos trečiadienis. Nors oras buvo neįprastai šiltas, siekiantis 5 laipsnius Celsijaus, kas atrodė kaip ramybės ir švelnumo ženklas po atšiaurios žiemos, niekas negalėjo numanyti, kad vos per kelias akimirkas šis miestas taps vienos keisčiausių ir tragiškiausių nelaimių istorijoje liudininku. Tai nebuvo ugnis, potvynis ar žemės drebėjimas tradicine prasme. Tai buvo lipnus, saldus ir mirtinai pavojingas Didysis melasos tvanas, perrašęs daugelio gyventojų likimus ir palikęs ilgai gyvavusią traumą.

Anapus supratimo: gigantiškas melasos bakas

Šiaurės Bostono krantinėje, North End rajone, stūksojo milžiniškas plieninis bakas. Jame tilpo net 8,7 milijono litrų melasos – tiršto, tamsaus sirupo, šalutinio cukraus gamybos produkto, kuris tuomet buvo plačiai naudojamas etanoliui gaminti. Šis etanolis savo ruožtu buvo skirtas sprogmenų gamybai Pirmojo pasaulinio karo reikmėms, o karui pasibaigus – alkoholiui. Bendrovė „Purity Distilling Company“ pastatė šį monstrą 1915 metais, žadėdama miestui klestėjimą, tačiau ignoravo statybos defektus ir saugumo trūkumus, kurie vėliau tapo tragedijos priežastimi. Vietos gyventojai nuolat skundėsi dėl bako nuotėkių ir nuolatinio saldaus kvapo, kuris, pasak jų, virsdavo į bjaurų smarvę karštomis dienomis. Niekas nekreipė dėmesio.

Saldus cunamis: lemtinga akimirka

Lygiai 12:30 dienos, kai daugelis darbininkų pietavo, o vaikai žaidė gatvėse, pasigirdo griaustinio trenksmas. Plieninio bako sienos neatlaikė slėgio ir sprogo. Didžiulė, maždaug 15 metrų aukščio melasos banga, judanti milžinišku, iki 56 kilometrų per valandą greičiu, užliejo Copps Hill Wharf krantinę. Šis rudas, tirštas cunamis nušlavė viską savo kelyje: pastatus, automobilius, arklius ir žmones. Namai buvo nustumti nuo pamatų, geležinkelio bėgiai iškraipyti, o žmonės tiesiogine prasme paskendo lipnioje masėje. Liudininkai vėliau apibūdino šį įvykį kaip kažką, ką galima pamatyti tik košmaruose.

Chaosas ir gelbėjimo operacijos

Nelaimė sukėlė neįtikėtiną chaosą. Gelbėjimo operacijos buvo ypač sudėtingos dėl melasos tirštumo ir lipnumo. Žmonės ir gyvūnai, įstrigę tirštame sirupe, negalėjo ištrūkti. Kai kurie duso, kiti buvo sutraiškyti griūvančių konstrukcijų ar užlieti besiveržiančios masės. Policininkai, ugniagesiai ir kariai, atvykę į nelaimės vietą, patys grumėsi su lipnia mase, kuri siekė jiems iki juosmens. Išgelbėti įstrigusius buvo be galo sunku – reikėjo specialių įrankių, o bet koks judesys tik dar labiau įtraukdavo aukas. Netrukus į pagalbą atskubėjo ir Raudonojo Kryžiaus savanoriai, bet darbo buvo tiek daug, kad pajėgos atrodė per menkos.

Tragiškos pasekmės ir ilgalaikė atmintis

Melasos tvanas pareikalavo 21 žmogaus gyvybės ir sužeidė apie 150. Tačiau skaičiai neatskleidžia viso tragedijos masto. Žuvusiųjų kūnai buvo rasti tik po kelių dienų, kai kurių – tik po mėnesių. Teritorija buvo padengta maždaug metro storio melasos sluoksniu, kurį valyti prireikė savaičių. Ugniagesiai naudojo gėlo vandens srautą iš ugnies žarnų, kad nuplautų melasą, tačiau net ir po kruopštaus valymo saldus kvapas tvyrojo rajone dar daugelį metų.
Po nelaimės prasidėjo ilgi ir sudėtingi teisminiai procesai. Bendrovė „Purity Distilling Company“ bandė ginti savo poziciją, tvirtindama, kad nelaimę sukėlė anarchistų bombos sprogimas. Tačiau tyrimas nustatė, kad pagrindinės priežastys buvo bako konstrukcijos trūkumai, prastas surinkimas ir nepakankamas patikrinimas. 1925 metais, po ilgų bylinėjimųsi, teismas pripažino bendrovę atsakinga ir įpareigojo išmokėti dideles kompensacijas aukų šeimoms ir nukentėjusiesiems.
Didysis melasos tvanas tapo pamoka apie aplaidumo ir saugumo standartų ignoravimo kainą. Jis taip pat atskleidė gamtos jėgų, net ir tokios nekenksmingos kaip melasa, griaunamąjį potencialą, kai jos ištrūksta iš kontrolės. Nors šiandien Copps Hill Wharf vieta atrodo rami ir niekuo neišsiskirianti, Bostono gyventojų atmintyje vis dar gyva pasakojimai apie dieną, kai miestas paskendo saldžioje tragedijoje. Tai istorija, kuri primena, kad didžiausios nelaimės kartais slepiasi pačiuose netikėčiausiuose pavidaluose.