Didysis Londono smarvė: kaip kvapas pakeitė istoriją

Kaip neįtikėtina smarvė pastūmėjo revoliuciją?

Įsivaizduokite 1858-ųjų vasarą Londone. Ne tik kaitrią, bet ir stingdančią, slegiančią. Karštis svilina akmeninius šaligatvius, o drėgnas oras nepalieka vietos atokvėpiui. Tačiau ne karštis buvo didžiausia problema. Oras buvo prisipildęs tokios nuodingos ir bjaurios smarvės, kad žmonės bijojo išeiti iš namų, o parlamentarai slėpėsi už nosinių. Ši smarvė, atsklindanti iš Tameso upės, buvo ne tik nemaloni – ji kėlė siaubą ir grasino sunaikinti visą miestą. Tai buvo žinoma kaip „Didysis smarvė“ (angl. „The Great Stink“), ir tai, patikėkite, yra viena keisčiausių ir svarbiausių istorijų apie tai, kaip nemalonus reiškinys gali tapti didžiausių pokyčių varomąja jėga.

Šiandien mes retai susimąstome apie kanalizacijos sistemas – jos tiesiog yra. Tačiau Viktorijos laikų Londone tai buvo didžiulė, mirtina problema. Šiandien panirsime į šią nemalonią, bet nepaprastai reikšmingą istorijos puslapį, kuris amžiams pakeitė ne tik Londoną, bet ir požiūrį į viešąją sveikatą visame pasaulyje.

Kvapų miestas ir mirtina grėsmė

XIX amžiaus viduryje Londonas patyrė precedento neturintį augimą. Pramonės revoliucija traukė žmones iš kaimo į miestą, o gyventojų skaičius augo eksponentiškai. Tačiau miesto infrastruktūra visiškai neatlaikė šios plėtros tempo. Ypač didelė problema buvo sanitarinės sąlygos. Nors buvo išrastas vandentiekis su nuleidžiamu vandeniu, naujosios tualetų technologijos tik perkėlė problemą. Užuot krovę atliekas į išvietes ar tiesiog gatvėje, dabar jos buvo tiesiog nuleidžiamos į naujai suklotas kanalizacijos linijas, kurios, deja, dažnai tekėjo tiesiai į Tameso upę.

Tamesas, kadaise buvęs gyvybės šaltiniu ir transporto arterija, tapo milžiniška, atvira nuotekų duobe. Kasdien į ją patekdavo šimtai tūkstančių tonų neapdorotų nuotekų, gamyklų atliekų ir gyvūnų lavonų. Ši mirtina sriuba buvo ne tik bjauri akiai ir nosiai, bet ir tikras choleros inkubatorius. Liga, kurią platinimo būdas tuo metu dar nebuvo visiškai suprastas, reguliariai siaubė miestą, nusinešdama tūkstančius gyvybių. Valdė klaidinga „miasma“ teorija, teigianti, kad ligas sukelia „blogas oras“ arba smarvė. Nors teorija buvo klaidinga, jos pasekmės buvo teisingos: smarvė reiškė mirtį, net jei ir ne dėl tiesioginės priežasties.

1858-ųjų vasara: kulminacija ir pasibjaurėjimas

Atėjo 1858-ųjų vasara, ir viskas pasiekė kritinį tašką. Keletą savaičių trukusios kaitros ir menko lietaus dėka, Tameso upės vandens lygis smarkiai nukrito, o nuotekos, užuot buvusios praskiestos ir nuplukdytos į jūrą, virto tiršta, dvokiančia mase. Smarvė tapo nepakeliama. Ji sklido per visą miestą, įsiskverbė į namus, biurus ir net į geriausiai ventiliuojamus pastatus.

Parlamento rūmuose, įsikūrusiuose tiesiai ant Tameso kranto, padėtis buvo itin prasta. Oro gaivikliai, acto purškikliai ir net pakabintos paklodės, mirkytos dezinfekuojančiuose tirpaluose, negalėjo nustelbti bjauraus kvapo. Dauguma įstatymų leidėjų tiesiog negalėjo dirbti savo kabinetuose ir svarstė galimybę perkelti parlamentą. Vienas parlamentaras, Benjaminas Disraeli, vėliau tapęs ministru pirmininku, tą vasarą smarvę pavadino „sunkiai apibūdinamu pragaru“. Politinė valia, kurios trūko dešimtmečius, staiga atsirado. Buvo aišku, kad kažką reikia daryti, ir tai turi būti padaryta greitai.

Džozefas Bazalgette’as: vizionierius inžinierius

Į šią krizę įžengė Džozefas Bazalgette’as (Joseph Bazalgette), Londono metropoliteno darbų valdybos vyriausiasis inžinierius. Jis nebuvo naujokas sanitarinių problemų sprendime; dar 1850-ųjų pradžioje jis buvo parengęs ambicingą, bet brangų ir sunkiai įgyvendinamą planą sukurti modernią kanalizacijos sistemą. Jo vizija buvo ne tik sujungti visus miesto nuotekų vamzdžius, bet ir nukreipti juos toli už miesto ribų, kur atliekos būtų išpilamos į Tamesą tik per atoslūgį, taip užtikrinant jų išnešimą į jūrą.

Bazalgette’o planas buvo milžiniškas: 1800 kilometrų mažesnių kanalizacijos vamzdžių, vedančių į 132 kilometrus naujų, didelių pagrindinių nuotekų surinkimo kolektorių. Šie kolektoriai turėjo būti nutiesti po žeme, o jų statybai reikėjo milžiniškų išteklių, inovatyvių inžinerinių sprendimų ir daug darbo jėgos. Nepaisant milžiniškos kainos (apie 4,2 milijono svarų sterlingų, kas šiandien prilygtų šimtiems milijonų), „Didysis smarvė“ pagaliau privertė valdžią veikti. Per aštuoniolika mėnesių buvo priimtas teisės aktas ir skiriami reikiami fondai. Bazalgette’ui buvo duota laisvė įgyvendinti savo viziją.

Švarus Londono palikimas

Bazalgette’o projektas truko beveik 20 metų, tačiau rezultatai buvo stulbinantys. Jo sukurta sistema buvo tikras inžinerijos stebuklas. Ji apėmė keturis pagrindinius kolektorius šiaurinėje Tameso pusėje ir tris pietinėje, vedančius į keturias dideles nuotekų perpumpavimo stotis. Šios stotys, pati savaime architektūros šedevrai, kėlė nuotekas aukščiau, kad jos galėtų toliau tekėti gravitacijos jėga, kol pasieks galutinius išleidimo taškus Estuarijoje.

Sistemos paleidimas 1865 m. žymėjo naujos eros pradžią. Choleros protrūkiai Londone, kurie anksčiau buvo reguliarūs ir mirtini, praktiškai dingo. Miesto viešoji sveikata dramatiškai pagerėjo, o Tamesas vėl tapo švaresnis (nors visiškai neužterštas netapo). Džozefo Bazalgette’o darbas iki šiol yra Londono infrastruktūros pagrindas, aptarnaujantis milijonus gyventojų ir saugantis juos nuo ligų.

„Didysis Londono smarvė“ yra ryškus pavyzdys, kaip krizė, net ir tokia nemaloni kaip bjaurus kvapas, gali tapti galingu katalizatoriumi dideliems pokyčiams. Tai istorija apie inžinerinę genialumą, politinę valią ir drąsą, kuri ne tik išgelbėjo miestą, bet ir padėjo pamatus moderniai viešajai sveikatai, primindama mums, kad kartais didžiausi pasiekimai gimsta iš didžiausių nepatogumų.