Didysis emu karas: kai Australijos kariuomenė susidūrė su gamta

Ar kada nors girdėjote apie karą, kuriame viena iš kariaujančių pusių buvo… paukščiai? Ne, tai ne fantastinio filmo scenarijus, o tikra, neįtikėtina ir šiek tiek absurdiška istorija iš Australijos gilumos. 1932 metais, saulėtoje Vakarų Australijos Vabalynų (Campio) regiono lygumoje, įvyko konfliktas, kuris įėjo į istoriją kaip Didysis Emu karas. Tai pasakojimas apie drąsius ūkininkus, pasiryžusią kariuomenę ir… nepalaužiamą emu pulką, kuris sugebėjo įveikti net ir karines pajėgas. Pasiruoškite pasinerti į vieną keisčiausių ir juokingiausių karinių kampanijų, kokias kada nors matė pasaulis!

Emu antpuolis: ūkininkų desperacija

Po Pirmojo pasaulinio karo tūkstančiai Australijos veteranų buvo paskatinti įsikurti žemės ūkio paskirties žemėse Vakarų Australijoje. Vyriausybė jiems pažadėjo paramą ir šviesią ateitį. Tačiau sausas klimatas ir Didžiosios depresijos padariniai sunkino jų gyvenimą. Ir tarsi viso to būtų maža, 1932-ųjų rudenį, pasibaigus veisimosi sezonui, apie 20 000 emu – didelių, greitų, neskraidančių paukščių – pradėjo masinę migraciją iš šalies gilumos į pakrančių regionus, ieškodami vandens ir maisto. Jų kelyje atsidūrė ką tik pasėta ūkininkų kviečių derliaus laukai.

Emu pulkai niokojo pasėlius, laužė tvoras, kurdami prarają tarp ūkininkų ir jų išgyvenimo. Veterenai ūkininkai, kurie patys buvo kariškiai, kreipėsi į vyriausybę pagalbos. Jie prašė ginklų, kad galėtų apsiginti nuo sparnuotų „priešų“. Tuometinis gynybos ministras, seras George’as Pearce’as, nusprendė, kad tai puiki proga parodyti karinę galią ir tuo pačiu suteikti ūkininkams reikalingą pagalbą. Taip gimė idėja į karą su emu siųsti tikrą kariuomenę.

Karinė operacija „Emu“ prasideda

Operacijai vadovauti buvo paskirtas majoras G.P.W. Meredithas iš Septintosios Karališkosios Australijos artilerijos baterijos. Jam buvo duoti du „Lewis“ kulkosvaidžiai ir 10 000 šovinių, taip pat sunkvežimis su amunicija ir vandeniu. Jo užduotis buvo aiški: išnaikinti kuo daugiau emu. Žiniasklaida su dideliu susidomėjimu stebėjo šią neįprastą kampaniją, o visuomenė tikėjosi greitos ir triuškinančios pergalės prieš sparnuotus įsibrovėlius.

1932 m. lapkričio 2 d. prasidėjo „Didysis Emu karas“. Pirmosios mūšio dienos buvo kupinos optimizmo. Majoras Meredithas ir jo kariai pastebėjo apie 50 emu pulką. Tačiau jau čia kariškiai susidūrė su pirmuoju iššūkiu – emu buvo stebėtinai vikrūs ir sunkiai pasiekiami. Paukščiai, atrodo, suprato pavojaus prigimtį ir bėgiodavo dideliu greičiu, išsklaidydami savo pulkus, kai tik pajusdavo grėsmę.

Emu taktika: gamtos pranašumas

Majoras Meredithas greitai suprato, kad mūšis nebus toks lengvas, kaip tikėtasi. Emu pasirodė esąs neįtikėtinai prisitaikę prie kovos sąlygų. Jie bėgiojo zigzagais, išsisukinėjo nuo kulkosvaidžių ugnies ir, atrodo, turėjo nuostabų gebėjimą žaibiškai reaguoti į pavojų. Be to, sausa ir karšta Australijos aplinka sunkino karių darbą. Kulkosvaidžiai užsikimšdavo nuo dulkių, o pačios kulkos, atrodė, tik pramušdavo emu plunksnas, retai pasiekdamos gyvybiškai svarbius organus.

Bandymas pritvirtinti kulkosvaidžius prie sunkvežimių taip pat pasirodė esąs nesėkmingas. Sunkvežimiai negalėjo pasivyti emu per nelygią vietovę, o šaudymas judant buvo beveik neįmanomas. Po savaitės kovų, sunaudojus tūkstančius šovinių, buvo nušauta tik keli šimtai emu. Šis skaičius buvo apgailėtinai mažas, palyginti su 20 000 migruojančių paukščių. Žiniasklaida ėmė tyčiotis iš karinės operacijos, o visuomenės nuomonė greitai pasisuko prieš ją.

Fiasko ir pamokos

Nepaisant pradinio fiasko, majoras Meredithas nepasidavė ir suplanavo antrąją kampanijos fazę. Tačiau ir ji baigėsi panašiu rezultatu. Nors buvo nušauta dar daugiau emu, jų skaičius vis dar buvo nepakankamas, kad būtų galima sustabdyti invaziją. Be to, kiekvienas nušautas emu kainavo milžinišką kiekį šovinių ir pastangų.

1932 m. gruodžio 8 d. ministras George’as Pearce’as, susidūręs su žiniasklaidos spaudimu ir dideliais nuostoliais, galiausiai atšaukė kariuomenę. „Didysis Emu karas“ oficialiai baigėsi. Nors tikslūs nušautų emu skaičiai skiriasi, manoma, kad jų buvo mažiau nei tūkstantis, o sunaudotų šovinių – daugiau nei 10 000. Taigi, vienam emu teko apie 10 šovinių – didžiulis iššvaistymas ir aiškus įrodymas, kad gamta ne visada pasiduoda žmogaus jėgai.

„Didysis Emu karas“ tapo populiaria istorine anekdota, simbolizuojančia žmogaus pastangų tuštumą, kai susiduriama su gamtos jėga. Tai ryškus priminimas, kad kartais net ir galingiausi ginklai negali įveikti atkaklumo, prisitaikymo ir tiesiog – natūralaus instinkto. Šiandien jis dažnai minimas kaip įspėjamasis pasakojimas apie per didelį pasitikėjimą technologijomis ir nepakankamą supratimą apie laukinę gamtą. O emu? Jie ir toliau laisvai klajoja Australijos lygumomis, galbūt kartais prisimindami, kaip jiems pavyko įveikti žmogaus kariuomenę. Nenuostabu, kad kai kurie teigia, jog emu turėjo nuostabią taktiką – „pasitikėjimą chaosu“ ir gebėjimą „išnaudoti silpnesnes priešininko vietas“.