Didysis Emu karas: kai Australijos kariuomenė kovojo su paukščiais ir pralaimėjo

Ar kariuomenė gali pralaimėti paukščiams?

Ar kada nors įsivaizdavote, kad visa kariuomenė, ginkluota pažangiausiais to meto ginklais, būtų pasiųsta kovoti su… paukščiais? Skamba kaip siurrealistinė komedija, tačiau Australijos istorijoje tai yra realus, nors ir absurdiškas, įvykis. 1932 metais Vakarų Australijoje įvyko Didysis Emu karas – konfliktas, kurio metu žmonės stojo prieš didžiulius, greitus ir, pasirodo, stebėtinai atsparius emu paukščius. Tai istorija apie gamtos atsparumą ir žmonių bandymus ją suvaldyti, kartais su labai netikėtais ir, tiesą sakant, juokingais rezultatais. Pasinerkime į šią unikalią karinę operaciją, kurios baigtis privertė šypsotis visą pasaulį.

Bėda didėja: emu invazija

1932 metų rudenį, Didžiosios depresijos įkarštyje, Vakarų Australijos Kampiono rajono ūkininkai susidūrė su rimta problema. Tūkstančiai emu – antri pagal dydį paukščiai pasaulyje, giminingi stručiams – masiškai migravo į žemės ūkio paskirties žemes, ieškodami vandens ir maisto. Šio regiono gyventojai, kurių daugelis buvo Pirmojo pasaulinio karo veteranai, apgyvendinti tolimose žemėse, kad augintų kviečius, jau ir taip sunkiai vertėsi. Emu pulkai ne tik naikino pasėlius, mindžiojo tvoras, bet ir paliko atviras duris triušiams ir kitiems kenkėjams, kurie galėjo tęsti destrukciją. Padėtis buvo kritiška, o ūkininkai jautėsi bejėgiai.

Neeilinis planas: kariuomenė prieš paukščius

Neapsikentę nuostolių, ūkininkai kreipėsi pagalbos į vyriausybę. Tuometinis Australijos gynybos ministras, seras George’as Pearce’as, kuris pats buvo kilęs iš Vakarų Australijos, nutarė imtis neįprastos strategijos. Jis nusprendė išsiųsti kariuomenės dalinius su automatiniais ginklais, kad sumažintų emu populiaciją. Pagrindinis argumentas buvo ne tik pasėlių apsauga, bet ir karinės praktikos galimybė – esą kareiviai galės tobulinti šaudymo į judančius taikinius įgūdžius. Operacijai vadovauti buvo paskirtas majoras G. P. W. Meredithas, su dviem kareiviais ir dviem galingais „Lewis“ kulkosvaidžiais bei 10 000 šovinių. Buvo tikimasi, kad šoviniai bus finansuojami iš ūkininkų lėšų, tačiau galiausiai juos apmokėjo vyriausybė. Didysis Emu karas turėjo prasidėti.

Karo pradžia ir netikėti iššūkiai

1932 metų lapkričio pradžioje prasidėjo „karas“. Pirmoji kova įvyko netoli Kampiono. Tačiau jau pirmosiomis dienomis paaiškėjo, kad emu pasirodė esantys gerokai sunkiau nugalimi priešininkai, nei buvo manyta. Jie buvo nepaprastai greiti, galėjo bėgti iki 50 km/h, judėjo neprognozuojamai ir, svarbiausia, pasklidę po mažas, sunkiai pastebimas grupeles. Kulkosvaidžiai, sukonstruoti žmonėms ir lėtiems taikiniams, sunkiai taikėsi į vikrius paukščius. Šūviai skriedavo pro šalį, o paukščiai tiesiog išsisklaidydavo, tarsi žinodami, kaip išvengti pavojaus. Majoras Meredithas bandė įvairias taktikas, tokias kaip pasalų darymas prie vandens šaltinių, bet emu atrodė turintys šeštąjį pojūtį ir išvengdavo spąstų.

Eskalacija ir gėdingas atsitraukimas

Po kelių dienų, iššovus apie 2 500 šovinių, buvo nušauta tik kelios šimtai emu. Kareiviai buvo nusivylę, o žiniasklaida ėmė tyčiotis iš „karo“. Nepaisant pradinių nesėkmių, operacija buvo tęsiama. Majoras Meredithas bandė montuoti kulkosvaidžius ant sunkvežimių, bet tai buvo neefektyvu, nes sunkvežimiai negalėjo pasiekti emu ant nelygios vietovės. Emu, atrodo, mokėsi iš patirties ir tapo dar atsargesni. Netgi atrodė, kad jie sugebėjo perspėti vieni kitus. Po maždaug mėnesio kovos, lapkričio 26 dieną, majoras Meredithas ir jo komanda buvo atšaukti. Oficialiai buvo pranešta, kad sunaudojus 9 860 šovinių, buvo nušauta nuo 986 iki 2 500 emu, kas reikštų, kad vienam paukščiui reikėjo maždaug 10 šovinių. Šie skaičiai, matyt, buvo optimistinės prognozės.

Pamoka iš gamtos

Didysis Emu karas baigėsi kariuomenės pralaimėjimu prieš gamtą. Tai tapo Australijos folkloro dalimi ir ryškiu pavyzdžiu, kaip kartais žmonių pastangos kontroliuoti laukinę gamtą baigiasi netikėtai. Ši istorija primena, kad gamta turi savo taisykles ir kad net paprasti paukščiai gali būti puikūs strategai, kai reikia išgyventi. Nors karas oficialiai baigėsi, ūkininkų ir emu konfliktas tęsėsi, ir jie toliau ieškojo būdų, kaip apsisaugoti. Tačiau nuo tada nebebuvo imtasi tokio masto karinių operacijų prieš emu. Tai išties unikali ir juokinga, tačiau pamokanti istorija iš žmonijos kovos su gamta metraščių, parodanti, kad kartais gamta tiesiog negali būti nugalėta, kad ir kokia technologiškai pranaši būtų žmogiškoji jėga.