Didysis emu karas: kai Australijos armija pralaimėjo paukščiams

Kariuomenė prieš plunksnuočius priešininkus

Ar kada pagalvojote, kad šiuolaikinė kariuomenė, ginkluota naujausiomis technologijomis, gali pralaimėti karą… paukščiams? Skamba neįtikėtinai, tarsi iš absurdinės komedijos scenarijaus, tačiau lygiai toks pat keistas ir linksmas įvykis nutiko Australijoje 1932 metais. Ši istorija žinoma kaip „Didysis emu karas“ – viena keisčiausių ir bene juokingiausių karinių kampanijų visoje žmonijos istorijoje.

Įsivaizduokite Vakarų Australijos platybes, kur karštis plieskia, o kraštovaizdis atrodo be galo tolimas. Po Pirmojo pasaulinio karo šioje vietovėje buvo apgyvendinti grįžę kariai-veteranai, kurie gavo žemės ir bandė užsiimti žemės ūkiu. Tačiau 1932 m. Didžiosios depresijos įkarštyje ir jau susidūrę su ekonominiais sunkumais, ūkininkai susidūrė su dar viena, netikėta problema: dešimtimis tūkstančių emu – didžiausių Australijos paukščių, kurie, ieškodami maisto ir vandens, masiškai migravo į pasėlių laukus, naikindami derlių ir alindami jau ir taip pažeidžiamus ūkininkus.

Karinė operacija „Emu“

Ūkininkai, nusivylę ir bejėgiai, kreipėsi pagalbos į Australijos vyriausybę. Tuometinis gynybos ministras George’as Pearce’as, kuris pats anksčiau tarnavo Vakarų Australijoje ir, matyt, norėdamas padėti savo rinkėjams ir parodyti federalinės valdžios rūpestį, priėmė neįprastą sprendimą: nusiųsti kariuomenę. Taip, jūs teisingai perskaitėte – ne gamtosaugininkus ar kenkėjų kontrolės tarnybą, o tikrus karius su tikrais ginklais. Operacijai vadovauti buvo paskirtas majoras G. P. W. Meredithas, turintis du karius, du Lewis kulkosvaidžius ir 10 000 šovinių. Jų misija? Sumažinti emu populiaciją ir apsaugoti pasėlius.

Kariuomenė atvyko į Kampiono apygardą Vakarų Australijoje 1932 m. lapkričio mėnesį. Majoras Meredithas optimistiškai tikėjosi, kad kulkosvaidžiai lengvai susidoros su paukščiais. Jis manė, kad emu, nors ir dideli, bus lengvas taikinys, o jų gausumas leis pasiekti greitą ir efektyvų rezultatą. Tačiau realybė greitai parodė, kad gamta turi savo taisykles, o emu neketina pasiduoti be kovos.

Pirmieji mūšiai ir strateginės klaidos

Pirmasis susidūrimas įvyko lapkričio 2 d. Kariai aptiko apie 50 emu būrį. Majoras Meredithas įsakė atidengti ugnį. Tačiau iš karto paaiškėjo, kad emu yra daug protingesni ir vikresni, nei manyta. Vos nuaidėjus pirmiems šūviams, paukščiai išsiskirstė į mažas grupeles ir pasileido bėgti visomis kryptimis, pasiekdami beveik 50 km/h greitį. Kulkosvaidžiams buvo sunku sufokusuoti ugnį į greitai judančius, atskirus taikinius.

Per pirmas šešias dienas, nepaisant didelių pastangų ir tūkstančių iššautų šovinių, kariai nušovė vos kelis šimtus emu. Vieną dieną jie bandė surengti pasalą prie vandens šaltinio, bet paukščiai juos pastebėjo iš toli ir paspruko. Kitą dieną kariai bandė tvirtinti kulkosvaidžius ant sunkvežimių, tačiau nelygus reljefas ir paukščių greitis padarė šią taktiką visiškai neefektyvia. Šautuvai tapdavo netaiklūs šokinėjant per duobes, o emu greitai pasitraukdavo iš šaudymo zonos.

Emu pergalė ir kariuomenės pasitraukimas

Visuomenė ir žiniasklaida greitai sužinojo apie neįprastą „karą“ ir jo nesėkmes. Laikraščiai tyčiojosi iš kariuomenės, o majoras Meredithas buvo apibūdinamas kaip nesugebantis susidoroti su „paukščių armija“. Po beveik mėnesio trukusių bevaisių pastangų, kurių metu buvo iššauta maždaug 10 000 šovinių, o nušauta vos apie 1000 emu (kai kurių šaltinių teigimu, net mažiau), majoras Meredithas ir jo kariai buvo atšaukti.

„Karas“ buvo oficialiai nutrauktas gruodžio 8 d., palikus ūkininkus su ta pačia emu problema. Nors vėliau buvo atliekamos mažesnio masto operacijos ir netgi bandyta vėl siųsti karius, Didysis emu karas liko įrašytas į istoriją kaip komiškas, tačiau pamokantis įvykis. Jis puikiai iliustravo, kad net ir su technologiniu pranašumu, gamtos jėga ir gyvūnų prisitaikymas gali būti neįveikiamas iššūkis.

Nors Australijos kariuomenė ir pralaimėjo šį neįprastą karą, Didysis emu karas tapo mylima ir dažnai pasakojama istorija, kuri primena mums apie žmogaus pastangų ribas ir gamtos nenuspėjamumą. O emu? Jie išliko ir toliau klesti Australijos platybėse, galbūt kaskart prabėgdami pro kulkosvaidžiais apšaudytus laukus, prisimindami savo didžiąją pergalę prieš ginkluotus žmones.