Didysis emu karas: kai Australijos armija pralaimėjo paukščiams

Ar galite įsivaizduoti, kad moderni armija su visais savo ginklais pralaimi… paukščiams? Skamba kaip absurdiška komedija, tačiau Australijos istorijoje tai išties nutiko. Sveiki atvykę į 1932 metus Vakarų Australijoje, kur vyko Didysis Emu Karas – konfliktas, kuris iki šiol kelia šypsenas ir priverčia susimąstyti apie gamtos jėgą ir žmogaus pasipriešinimo jai beprasmybę.

Iššūkis dykumoje: naujakuriai ir emu orda

Po Pirmojo pasaulinio karo, daugelis grįžusių Australijos karių gavo žemės Vakarų Australijos kaimiškose vietovėse. Tai buvo dalis vyriausybės programos, skirtos padėti veteranams integruotis į civilį gyvenimą ir vystyti šalies žemės ūkį. Šie kariai, dabar tapę ūkininkais, ryžtingai ėmėsi auginti kviečius atokiuose, sunkiai įdirbamuose laukuose.

Tačiau 1932 metų spalio mėnesį jų pastangas ėmė niokoti neįtikėtinas priešas: apie 20 000 emu – antri pagal dydį paukščiai pasaulyje, atrodantys kaip strutiniai vištvanagiai – migruojančių per regioną. Emu bandos, ieškodamos maisto ir vandens, masiškai plūdo į kviečių laukus, naikindamos pasėlius ir laužydamos ką tik pastatytas apsaugines tvoras. Ūkininkai, buvę kariai, patyrę didžiulius nuostolius, kreipėsi į vyriausybę su prašymu suteikti pagalbą, nurodydami, kad jie neturi nei pakankamai šovinių, nei patirties kovoti su tokiu dideliu ir judriu priešu.

Kareiviai prieš paukščius: misija prasideda

Gynybos ministras George’as Pearce’as, ironiška, buvęs karo veteranas ir didelis ginkluotųjų pajėgų šalininkas, sutiko. Jis patvirtino karinę operaciją, kuri vėliau visame pasaulyje išgarsėjo kaip Didysis Emu Karas. Į fronto liniją buvo nusiųstas karinių pajėgų dalinys, vadovaujamas majoro G.P.W. Mereditho. Jam talkino du kariai, seržantas S. McMurray ir eilinis J. O’Hara. Jų ginkluotę sudarė du „Lewis“ kulkosvaidžiai ir įspūdingas skaičius šovinių – 10 000. Oficialus misijos tikslas buvo sumažinti emu populiaciją ir padėti ūkininkams apsaugoti derlių.

Iš pradžių visuomenė į šią operaciją žiūrėjo rimtai, manydama, kad tai yra būtina pagalba atokiuose regionuose gyvenantiems ir dirbantiems veteranams. Tačiau netrukus tapo aišku, kad šis „karas“ bus visai kitoks, nei buvo tikėtasi.

Paukščių išradingumas ir karių frustracija

Pirmieji bandymai medžioti emu buvo katastrofiški. Nors majoras Meredithas tikėjosi lengvos pergalės, emu pasirodė esantys neįtikėtinai greiti, manevringi ir atsparūs. Jie galėdavo bėgti net iki 50 km/h greičiu ir staigiai keisti kryptį. Didelės paukščių bandos judėdavo kartu, o pajutusios pavojų – išsiskirstydavo į mažesnes grupeles, kurias buvo dar sunkiau susekti ir apšaudyti.

Kulkosvaidžiai, skirti tikėtiniems žmonių masiniams susidūrimams, pasirodė esą neveiksmingi prieš mažus, greitai judančius taikinius. Majoras Meredithas bandė įvairias taktikas: bandė privilioti emu į pasalą su masalu, naudojo sunkvežimius persekiojimui atviruose laukuose, tačiau visos pastangos buvo veltui. Emu tiesiog bėgiodavo aplink šaulius, išvengdavo kulkų ir atrodė, kad netgi mėgaujasi šia keista situacija. Kariai greitai suprato, kad kovoja ne su tipišku, logikos besilaikančiu priešu.

Pasak Mereditho pranešimų, kiekvienam nušautam emu teko šimtai šovinių. Karių moralė smuko, o visuomenė, ypač britų spauda, ėmė šaipytis iš „Emu karo“, vaizduodama jį kaip visišką vyriausybės ir kariuomenės gėdą. Ši situacija demonstravo gamtos nenuspėjamumą ir jos gebėjimą prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių.

Nepaprasta pamoka: gamta visada laimi

Po mėnesio ar dviejų, lapkričio pabaigoje, operacija buvo oficialiai nutraukta. Nors tikslus emu žuvusiųjų skaičius nežinomas, spėjama, kad per visą kampaniją buvo nušauta tik keli šimtai paukščių, o šovinių sunaudota tūkstančiai. Kai kurie šaltiniai mini, kad buvo nušauta apie 986 emu su 9860 šovinių, kas reiškia beveik 10 šovinių vienam paukščiui – labai neefektyvus rodiklis karinei operacijai.

Kariai grįžo su prasta morale ir supratimu, kad kai kurias mūšius laimėti tiesiog neįmanoma. Majoras Meredithas, paklaustas apie operacijos sėkmę, juokdamasis atsakė: „Jei turėtume karinę diviziją, turinčią emu nešališkumą, ji galėtų atsispirti bet kuriai pasaulio armijai.“

Didysis Emu Karas liko kaip keista, bet pamokanti Australijos istorijos dalis. Jis primena, kad kartais net ir moderniausios technologijos bei galingiausia kariuomenė turi nusileisti prieš gamtos atkaklumą, prisitaikymą ir nenuspėjamumą. Tai istorija, kuri moko nuolankumo ir priverčia nusišypsoti – juk kas galėjo pagalvoti, kad paukščiai gali tapti neįveikiamu priešu, kuris privers pasiduoti armiją?