Didysis emu karas: kai Australijos armija pralaimėjo paukščiams

Įžanga: Kai gamta meta iššūkį armijai

Žmonijos istorija kupina neįtikėtinų ir kartais absurdiškų įvykių. Mums patinka pasakoti apie didvyriškas kovas, technologinius proveržius ar įspūdingus atradimus. Tačiau kartais įvyksta kas nors tokio keisto, kad net sunku patikėti. Šiandien panirsime į vieną iš tokių nutikimų – Didįjį Emu karą, kuris 1932 metais sukrėtė Vakarų Australijos užkampį. Tai ne tik juokinga istorija apie paukščius ir kareivius, bet ir pamoka apie tai, kad gamtos valia kartais yra galingesnė už bet kokią karinę strategiją.

Emu invazija: kas nutiko po karo?

Po Pirmojo pasaulinio karo tūkstančiai Australijos karių grįžo namo, ir daugelis jų buvo apgyvendinti Vakarų Australijos šiaurės vakaruose, vadinamajame Kampiono rajone. Vyriausybė paskatino juos tapti ūkininkais, skirdama žemės ir pažadėdama pagalbą. Tačiau naujakurius greitai užklupo netikėtas priešas – emu. Šie didžiuliai, neskraidantys paukščiai, prarėžę natūralias buveines dėl naujų dirbamų žemių, pradėjo masiškai migruoti į derlingesnes ūkininkų valdas. Tūkstančiai emu niokojo derlių, ardė tvoras ir kėlė chaosą, o ūkininkai, kuriems dažnai trūko vandens ir kurie vos galėjo išgyventi, prašė vyriausybės pagalbos.

Paukščiai tapo tokia didele problema, kad ūkininkai kreipėsi į Gynybos ministrą, serą George’ą Pearce’ą, kuris pats buvo iš Vakarų Australijos. Ironiška, bet Pearce’as anksčiau, būdamas kareivis, paukščius apibūdino kaip „juokingai atrodančius monstrus”. Jis nusprendė, kad geriausias būdas susidoroti su problema – panaudoti kariuomenę ir sunkiuosius ginklus. Taip gimė idėja apie karinę operaciją prieš emu.

Armija žengia į mūšį: Majoras Meredithas ir jo vyrai

1932 m. spalio mėnesį į Kampiono rajoną buvo išsiųstas nedidelis, bet gerai ginkluotas būrys, vadovaujamas majoro G.P.W. Mereditho. Jam buvo duotas vadovavimas dviem kareiviais ir dviem Lewis kulkosvaidžiais, kurie paprastai buvo naudojami žudyti žmones karo frontuose. Atrodė, kad tai bus lengva misija – kas gali būti lengviau, nei iššaudyti keletą paukščių? Tačiau Meredithas ir jo vyrai greitai suprato, kad jie susidūrė su kur kas gudresniu ir atsparesniu priešu, nei tikėjosi.

Pirmasis susidūrimas įvyko lapkričio 2 dieną. Kareiviai pastebėjo maždaug 50 emu būrį. Jie bandė juos sugauti į spąstus, tačiau paukščiai pasirodė esantys nepaprastai vikrūs ir greiti. Emu bėgiojo iki 50 km/h greičiu, chaotiškai, bet labai efektyviai išsisklaidydami kiekvieną kartą, kai pasirodydavo kulkosvaidis. Meredithas rašė savo ataskaitoje, kad „kiekvienas paukštis atrodė turintis savo taktiką“. Atrodė, kad emu galva atsiduria vienoje vietoje, o kūnas – kitoje, todėl juos buvo nepaprastai sunku taikliai pataikyti.

Mūšio lauko iššūkiai ir emu taktika

Vienas iš didžiausių iššūkių buvo taikymas į judančius taikinius. Lewis kulkosvaidžiai, skirti šaudyti į didelius žmonių būrius, buvo neefektyvūs prieš vienišus ar mažais pulkais bėgančius emu. Be to, sausa ir karšta Australijos dykuma kėlė savo iššūkius – dulkės ir prastas matomumas trukdė matyti paukščius. Kareiviai bandė įvairias strategijas: važinėdavo sunkvežimiais šalia emu pulkų, bet kelyje būdavo per daug nelygumų, kad būtų galima tiksliai šaudyti. Mėgino tykoti prie vandens šaltinių, bet emu pasirodydavo nereguliariai ir staiga dingdavo.

Po šešių dienų intensyvių, bet neefektyvių pastangų, Mereditho būrys sunaudojo 2500 šovinių, nušovęs vos apie 200–500 emu. Tai buvo žymiai mažiau, nei tikėtasi, ir nepakankamai, kad sustabdytų invaziją. Žiniasklaida greitai praminė šią operaciją „Emu karu“ ir juokėsi iš kariuomenės nekompetencijos. Žurnalistai ironizavo, kad emu demonstruoja didesnį „kariškumą“ nei kai kurios pasaulio armijos. Majoras Meredithas buvo priverstas pripažinti, kad „jei turėtume diviziją tokių paukščių, galėtume susidurti su bet kokia pasaulio armija… Jie gali atlaikyti kulkosvaidžius su Afganistano atsparumu.“

Pasitraukimas ir palikimas

Lapkritį Gynybos ministras Pearce’as atšaukė operaciją. Nors jis ir bandė pateisinti misiją sakydamas, kad ji atkreipė dėmesį į ūkininkų problemas, realybė buvo akivaizdi: Australijos armija pralaimėjo mūšį prieš emu. Meredithas ir jo kariai patyrė gėdingą pralaimėjimą. Per tris mėnesius nuo lapkričio mėnesio pradžios nušauta tik apie tūkstantis emu, o tai buvo tik lašas jūroje, atsižvelgiant į jų populiaciją ir migracijos mastą.

Nors vėliau buvo bandoma panaudoti kitus metodus – pavyzdžiui, statyti ilgas tvoras, vadinamas „emu tvoromis“ – Didysis Emu karas išlieka ryškiu pavyzdžiu, iliustruojančiu, kad gamta gali būti nenugalima. Ši istorija tapo ne tik įdomiu anekdotu Australijos istorijoje, bet ir paminklu emu atsparumui ir prisiminimu, kad kartais, nepaisant visų technologijų ir ginkluotės, gamta vis dar turi paskutinį žodį.

Tad kitą kartą, kai pasakosite apie karus ir konfliktus, nepamirškite ir šios neįtikėtinos istorijos – apie tai, kai Australijos armija patyrė didžiausią pralaimėjimą prieš… paukščius.