Bostono melasos tvanas: saldus košmaras, sukrėtęs miestą

Saldus, klampus pragaras: įžanga į neįtikėtiną istoriją

Įsivaizduokite patį keisčiausią ir netikėčiausią įvykį, kuris gali ištikti miestą. Kas tai būtų? Galbūt lavos srautas, meteoritų lietus ar žemės drebėjimas? O gal didžiulis, mirtinas melasos tvanas? Neskamba tikroviškai, ar ne? Tačiau būtent toks, baugus ir kartu absurdiškas įvykis sukrėtė Bostono Šiaurės galą (North End) 1919 metų sausio 15 dieną. Tai buvo diena, kai tūkstančiai galonų klampios, saldžios tamsios masės pasipylė į miesto gatves, sukeldami mirtį ir chaosą. Pasiruoškite pasinerti į vieną keisčiausių ir mažai žinomų Amerikos istorijos nelaimių – Bostono melasos tvaną.

Prieš katastrofą: ramūs, klampūs vandenys

Kad suprastume šios tragedijos mastą, turime grįžti į 1919 metų pradžią. Bostonas klestėjo, o jo uostas buvo gyvybės kupina vieta. Viena iš čia įsikūrusių įmonių buvo „Purity Distilling Company“, kuri gamino alkoholį. Jos tikslams reikėjo didelių kiekių melasos – tiršto, saldaus sirupo, šalutinio cukraus rafinavimo produkto, kuris tuomet buvo naudojamas etanolio gamybai. Šis etanolis vėliau virsdavo pramoniniu alkoholiu ir sprogmenų gamyboje naudojamu komponentu, o kai kurie kalba, kad ir romu. Siekiant patenkinti didėjančią paklausą, 1915 metais buvo pastatytas milžiniškas plieninis rezervuaras. Jis buvo 15 metrų aukščio ir 27 metrų skersmens, talpinantis apie 8,7 milijono litrų melasos. Šis kolosas stovėjo tankiai apgyvendintame rajone, netoli gyvenamųjų namų, geležinkelio bėgių ir uosto prieplaukų, keliančių nuolatinę riziką. Vietiniai gyventojai jau anksčiau skundėsi dėl triukšmo ir rezervuaro sandarumo problemų, pastebėdami įtrūkimus ir nuotėkius. Tačiau įmonė į šias pastabas nekreipė dėmesio, ignoruodama galimus pavojus.

Saldus sprogimas: kai žemė drebėjo nuo saldumo

1919 metų sausio 15-oji buvo neįprastai šilta diena. Temperatūra pakilo virš nulio, kai tuo metu dienomis prieš tai buvo speigas. Tai galėjo prisidėti prie nelaimės, nes šiluma galėjo sukelti melasos plėtimąsi rezervuare, dar labiau padidindama vidinį slėgį. Apie 12:30 val. po pietų, pietų metu, staiga pasigirdo milžiniškas trenksmas. Liudininkai apibūdino garsą kaip didžiulį smūgį, šūvį ar net traukinio avariją. Plieno gabalai, sveriantys tonas, lėkė oru, virsdami mirtinais sviediniais. Po to sekė baisus vaizdas: rezervuaras sprogo, ir milžiniška, 7,6 metro aukščio melasos banga, judanti maždaug 56 kilometrų per valandą greičiu, užliejo Copps Hill krantinę. Ši banga buvo tokia galinga, kad pakėlė ir nutrenkė gatvės tramvajų nuo bėgių, nušlavė pastatus ir paliko viską po savimi. Aplinkiniai namai buvo tiesiog sugriauti arba nukelti nuo savo pamatų, o medinės konstrukcijos sulaužytos lyg degtukų dėžutės.

Chaosas ir siaubas: klampių spąstų aukos

Per kelias minutes visa apylinkė virto lipniu, tamsiu pragaru. Žmonės, darbuotojai, einantys pietauti, vaikai, žaidžiantys gatvėje, arkliai, traukiantys vežimus – visi buvo užklupti netikėtai ir negailestingai. Melasos banga nušlavė viską savo kelyje. Klampi masė buvo pakankamai tiršta, kad paralyžiuotų aukas, ir pakankamai galinga, kad jas sutraiškytų. Daug žmonių tiesiog nuskendo tirštoje, lipnioje melasoje. Kiti buvo sutraiškyti po griūvančiais pastatais ar paskandinti smarkiame sraute. Gelbėjimo darbai buvo neįtikėtinai sunkūs. Gelbėtojai, įskaitant policininkus, gaisrininkus ir savanorius, turėjo bristi per iki juosmens siekiančią melasą, kuri apsunkino kiekvieną judesį. Žmonių ir gyvūnų, įstrigusių lipnioje masėje, šauksmai sklido per visą apylinkę, o sužeistųjų gelbėjimas buvo ilgas ir varginantis procesas. Dėl žemos temperatūros melasa greitai tirštėjo ir kietėjo, paverčiant gatves mirtinais spąstais.

Gelbėjimo darbai ir pasekmės: ilgai trunkantis saldus kvapas

Gelbėjimo operacija tęsėsi kelias dienas. Šimtai jūrų laivyno karių, Raudonojo Kryžiaus darbuotojų ir Bostono gyventojų savanoriavo, kad ištrauktų gyvuosius ir žuvusiuosius iš klampių spąstų. Tačiau net ir po to, kai didžioji dalis aukų buvo rasta, pasekmės liko ilgam. Iš viso žuvo 21 žmogus, o dar apie 150 buvo sužeista. Taip pat žuvo daugybė arklių ir kitų gyvūnų. Materialinė žala siekė apie 100 milijonų dolerių pagal dabartinį kursą. Tačiau viena iš labiausiai įsimintinų pasekmių buvo nuolatinis melasos kvapas, kuris tvyrojo Bostono Šiaurės gale dar dešimtmečius po nelaimės. Jūros vandeniu bandyta išvalyti gatves, tačiau saldus kvapas prilipo prie visko – namų, drabužių, net pačių žmonių. Sakoma, kad karštomis vasaros dienomis oras vis dar atsiduodavo melasa, primindamas apie tragišką įvykį.

Teisinė kova ir pamokos: atsakomybės paieškos

Po katastrofos prasidėjo ilgiausia ir brangiausia teisminė byla Masačusetso valstijos istorijoje. Nukentėjusieji ir aukų artimieji padavė į teismą „United States Industrial Alcohol Company“ (motininę „Purity Distilling Company“ įmonę), reikalaudami žalos atlyginimo. Bylinėjimas truko penkerius metus, ir per šį laiką buvo apklausta daugiau nei 3000 liudytojų. Galiausiai teismas priėjo prie išvados, kad įmonė buvo kalta dėl aplaidumo. Rezervuaras buvo pastatytas paskubomis, be tinkamos inžinerinės priežiūros ir saugumo standartų. Plieno sienelės buvo per plonos, o nebuvo atlikti net patys elementariausi patikrinimai. Įmonei buvo liepta sumokėti maždaug 600 000 dolerių kompensacijų (daugiau nei 9 milijonus dabartinių dolerių). Ši tragedija tapo svarbiu lūžio tašku, privertusiu griežtinti statybos ir inžinerijos saugumo reglamentus visoje Masačusetso valstijoje ir už jos ribų. Bostono melasos tvanas, nors ir skamba kaip anekdotas, yra galingas priminimas apie tai, kad aplaidumas ir saugumo ignoravimas gali turėti katastrofiškų pasekmių, net jei kalbama apie tokią, regis, nepavojingą medžiagą kaip melasa.