Pagrindinis / Grybai / Raudonviršis

Raudonviršis

[R]audonviršis auga birželio – spalio mėn., bet gausiausiai nuo liepos antros pusės iki rugsėjo antros pusės. Valgomas šviežias, marinuotas, džiovintas (džiovinant juoduoja), senesni vaisiakūniai tinka sultims gaminti. Verdant pridėjus kiek acto, citrinos arba vyno rūgšties, mažiau pajuosta. Priskiriamas antrai kategorijai.

Raudonviršio yra kelios atmainos: beržynų, drebulynų, pušynų ir ąžuolynų. Pastarosios dvi retesnės. Beržynuose ir drebulynuose ir mišriuose su beržais ir drebulėmis miškuose dažnas.

Kepurėlė 3 – 30 cm skersmens, kartais ir didesnė, jaunų vaisiakūnių pusrutuliška, truputį plaušuota, senesnių grybų-iškili, plaušuota arba lygi, oranžiškai raudona, geltonai raudona, rudai raudona, rečiau pilkai rusva. Kepurėlės paviršiaus spalva ir plaušuotumas priklauso nuo augimvietės, dirvožemio rūgštingumo ir klimatinių sąlygų. Apatinė kepurėlės pusė jaunų vaisiakūnių balta, senesnių pasidaro žalsvai pilka, rudai pilka ar pilka.

Jaunų vaisiakūnių vamzdeliai balsvi, senesnių žalsvai pilkšvi, ruda.

Raudonviršio kotas kietas, 5 – 20 cm ilgio, iki 6 cm storio, į pagrindą storėjantis, baltas, apšepęs pilkais, rudais arba juodais žvyneliais.

Raudonviršio kepurėlės ir koto mėsa balta, kieta, bet paspaudus, perpjovus arba perlaužus greitai keičia spalvą, pasidaro pilkai melsva, žalsvai rausva, rausva arba net juosva. Sporos žalsvai rudos.

Baravykas raudonviršis, raudonviršis, raudongalvis, raudonikis, varnėkas, Leccinum aurantiacum, Espenrotkappe, Bolet orangé, Подосиновик красный

PAMATYK

Senoji Tibeto medicina ir visa tiesa apie ją

Senoji Tibeto medicina yra išlikusi iki šių dienų ir nežada trauktis. Ji remiasi ne tik ...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.