InfoBaze.LT Sužinok ko nesi žinojęs. Įdomūs faktai, foto reportažai, straipsniai, video.
PANAŠIOS NAUJIENOS
Daugiau kaip prieš 100 metu visas Londonas šurmuliavo, apimtas baimės -žudikas-maniakas taip žiauriai žudydavo savo aukas, kad buvo pramintas Džeku Skerdiku. Garsusis Skotlandjardas turėjo tik apytikslius žudiko duomenis. Aptikti ir suimti žudiko niekaip nesisekė, o šis toliau vykdė savo kruvinus darbus.
Žinoma, įtariamųjų buvo, tačiau nebuvo tvirtų ir nepaneigiamų jų kaltės įrodymų. Tuo metu buvo prisiminti anglų mokslininko Frensio Galtono darbai, kuriuose jis aprašė pirštų atspaudų tyrinėjimą ir įrodinėjo kiekvieno žmogaus pirštų odos raštų unikalumą. Deja, šis metodas nepadėjo pagauti Džeko Skerdiko. Galtono metodas dar nebuvo pakankamai išvystytas. Jį kriminalistai ėmė naudoti tik po septynių metų. Tam padėjo vienas nusikaltimas.
Vienoje Londono krautuvėlėje buvo aptikti jos šeimininkų – vyro ir žmonos – lavonai. Ant dėžutės, kurioje buvo laikomos šeimos brangenybės, buvo aptiktas kruvino piršto atspaudas. Buvo ištirti visų žmonių, kurie lankydavosi krautuvėlėje, pirštų atspaudai. Paaiškėjo, kad atspaudas ant dėžutės nepriklausė nė vienam iš šių žmonių.
Tai nebuvo ir šeimininkų pirštų atspaudas. Žudikų paieškos detektyvus atvedė pas brolius Streptonus. Buvo paimti ir jų pirštų atspaudai. Vyresniojo brolio didžiojo piršto odos raštas visiškai atitiko ant dėžutės paliktą atspaudą! Brolius iš karto areštavo. Tačiau teisme advokatams pavyko paneigti kaltintojų išvadas. Prisiekusiems teko sunkus pasirinkimas – išteisinti kaltinamuosius ar vienintelio piršto atspaudą pripažinti nepaneigiamu kaltės įrodymu? Po ilgų dvejonių prisiekusieji nusprendė, kad atspaudas tikrai įrodo brolių kaltę, todėl jie buvo nuteisti mirties bausme. Greitai jie buvo pakarti.
Nuo šios bylos naujas nusikaltėlių atpažinimo metodas Anglijoje vis dažniau buvo pradėtas naudoti. O 1911-ais metais Prancūzijoje įvykdyto „amžiaus vagystės” atskleidimas netgi didžiausius skeptikus įtikino šio metodo naudingumu.
Iš Luvro buvo pavogtas garsusis Leonardo da Vinčio paveikslas „Džokonda”. Nusikaltėlio paieška truko ilgai, ir tik 1913-ais metais vagis buvo surastas ir sulaikytas. Tai pavyko padaryti tik dėka pirštų atspaudų, kuriuos vagis paliko ant paveikslo rėmo, iš kurio ir pavogė neįkainuojamą meno kūrinį.
Odos raštai ant pirštų, delnų ir pėdų vadinami papiliariniais. Šis pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio „papilla”, kuris reiškia gumburėlį. Iš tiesų, raštų struktūra susideda iš jautrių odos gumburėlių. Papiliariniai raštai pradeda formuotis dar vaisiui esant gimdoje, 3-5 nėštumo mėnesį. Odos raštas, kuris tada susiformuoja, išlieka visą gyvenimą.
Tai, kad žmogaus pirštų oda turi unikalius raštus, buvo žinoma dar senovėje. Kai kuriose valstybėse piršto atspaudas buvo naudojamas vietoje antspaudo. Pirštais buvo tvirtinami svarbūs dokumentai Indijoje, Asirijoje, Kinijoje. Europoje į pirštų atspaudus dėmesys buvo atkreiptas žymiai vėliau, nei Rytuose.
Terminą „daktiloskopija” (iš graikų žodžių „daktilos” – pirštas ir „skopeo” – žiūriu) sugalvojo anglų valdininkas Viljamas Geršelis, kuris XIX amžiaus 8-ame dešimtmetyje tarnavo Indijoje. Išmokėdamas atlyginimą anglų tarnautojams, Geršelis reikalavo, kad kiekvienas mokėjimo žiniaraštyje paliktų savo piršto atspaudą.
Per du tarnybos dešimtmečius Viljamas Geršelis sukaupė didelį patyrimą, susijusį su odos raštu. Jis įsitikino, kad šio rašto negali pakeisti jokia liga. Dar daugiau – netgi sąmoningai pašalinus odą, ją nuplikinus ar nudeginus rūgštimi, po kiek laiko papiliarinis raštas vėl atsigamina toje pačioje vietoje.
Valdininkas Geršelis pirmasis iš europiečių puikiai suprato, kokias puikias galimybes daktiloskopijos metodas suteikia išaiškinti nusikaltėliams. Jis parašė laišką vyriausiam kalėjimų inspektoriui, siūlydamas panaudoti šį metodą. Nors ir labai keista, tačiau kriminalistų tarpe Geršelio pasiūlymas nesulaukė jokio susidomėjimo. Laimei, apie šį metodą išgirdo Frensis Galtonas – Čarlzo Darvino pusbrolis. Galtonas su didžiuliu užsidegimu ėmė tyrinėti pirštų atspaudus. Galima drąsiai teigti, kad tik šio žmogaus dėka daktiloskopija gavo teisę vadintis mokslu.
Tiesiog stulbina šio nenumaldomo tyrinėtojo atlikto darbo apimtis. Vien tam, kad nustatytų pagrindinius pirštų odos raštų tipus, Galtonas išstudijavo 500 žmonių visų pirštų atspaudus.
Skotland Jardas, pasinaudodamas Galtono darbais, atskleidė ne vieną nusikaltimą, kurio tyrimas, atrodė, pateko į aklavietę. Anglijoje daktiloskopija buvo oficialiai pripažinta nusikaltėlių atpažinimo metodu, o kiek vėliau šis metodas buvo pradėtas naudoti ir kitose šalyse.
Galtonas nustatė tris pagrindinius pirštų odos raštų tipus – lankinius, kilpinius ir apvaliuosius. Taip pat egzistuoja ir pereinamosios formos.
Lankinis pirštų odos raštas – pats paprasčiausias , o apvalusis – pats sudėtingiausias. Galtonas taip pat tyrinėjo tėvų ir jų vaikų pirštų atspaudus. Jis surinko daugiau kaip 130 berniukų ir 200 mergaičių bei jų tėvų pirštų atspaudus. Kaip ir buvo laukta, visiško pirštų atspaudų sutapimo nebuvo, tačiau kai kurios charakteringos papiliarinio rašto detalės buvo pastebimos. Pirštų atspaudai skyrėsi netgi dvyniams, kurie išoriškai buvo tiek panašūs, kad netgi artimieji juos nelabai atskirdavo.
Paaiškėjo, kad europiečių daktiloskopiniai raštai yra paprastesni, nei mongoloidų rasės atstovų. Raštų palyginimo patogumui dar Galtono laikais buvo sukurta taip vadinama „daktiloskopinė formulė”. Mokslas apie žmogaus odos raštus taip išsivystė, kad buvo tiriamas rankų ir kojų pirštų, delnų ar net pėdų odos reljefas. Šis naujas žmogaus morfologijos skyrius buvo pavadintas dermatoglifika (iš graikų žodžių „dermato” – oda ir „glyphe” -ižinys). Dermatoglifika pasirodė naudinga ne tik kriminalistams. Šis mokslas pritaikomas ir medicinoje kai kurių paveldimų ligų diagnostikai. Pavyzdžiui, pagal odos raštus jau pirmosiomis vaiko gyvenimo dienomis galima atpažinti Dauno ligos požymius. Viena amerikiečių firma sukūrė elektroninę „spyną”, kurios raktas yra šeimininko odos raštas. Jei tiksliau, tai ne visas raštas, o tam tikri charakteringi šio rašto taškai.
Šiuolaikinė technika, ypač elektroniniai mikroskopai, leidžia pamatyti pačius mažiausius ir paprasta akimi nepastebimus papiliarinių linijų fragmentus. Tai dermatoglifika paverčia galingu anksčiau nežinomų ligų diagnostikos instrumentu.
Šaltinis: apiemistika.lt
