Pagrindinis / Istorija / Karalius žmogėdra. Už ką Belgijoje pastatytas paminklas milijonų žmonių žudikui?

Karalius žmogėdra. Už ką Belgijoje pastatytas paminklas milijonų žmonių žudikui?

Pa­sau­lio ži­nia­sklai­da įvy­kių Af­ri­ko­je daž­nai ne­pas­te­bi. Af­ri­kos is­to­ri­ja ir­gi ne­la­bai ką do­mina. Vi­si ži­no­me apie Ho­lo­kaus­tą arba ar­mė­nų ge­no­ci­dą, bet ar daug kas ži­no apie siau­bus, ne­se­niai – vos kiek dau­giau, nei prieš šim­tą me­tų – vy­ku­sius Af­ri­kos že­mė­je?

leopoldas2

Pasaulio žiniasklaida įvykių Afrikoje dažnai nepastebi. Afrikos istorija irgi nelabai ką domina. Visi žinome apie Holokaustą ar armėnų genocidą, bet ar daug kas žino apie siaubus, kuriuos neseniai – vos kiek daugiau, nei prieš šimtą metų – vyko Afrikos žemėje?

XX amžiaus pradžioje Vokietijos imperijos kariuomenė, vadovaujama generolo Lotaro fon Troto, įvykdė hererų ir namų genčių genocidą Pietų Afrikoje. Generolas asmeniškai pasirašė įsakymą, pagal kurį vokiškojoje Pietvakarių Afrikos žemėje turi nelikti nė vieno gyvo herero. Holokausto aukoms pastatyti tūkstančiai paminklų – o kas atmena hererus?

Kitas, šiuolaikiškesnis pavyzdys. Apie genocidą Ruandoje girdėjo daugelis. Bet ar daug kas pasakytų, nepažvelgęs į enciklopediją, ar hutai žudė tutsius ar atvirkščiai? Tuo tarpu klausimas „ar vokiečiai žudė žydus, ar žydai žudė vokiečius?“ jau pats savaime skamba šventvagiškai.

Todėl nieko keisto, kad pats baisiausias režimas Afrikos istorijoje – Laisvoji Kongo valstybė – taip pat liko praktiškai užmirštas.

Režimo gimimas

XIX amžiaus antroji pusė buvo aktyvaus Europos valstybių varžymosi dėl kolonijinių valdų Afrikoje epocha. Kolonizuotas buvo visas kontinentas, kolonijomis netapo tik dvi Afrikos valstybė – Liberija ir Etiopija.

Kiekviena šalis siekė kolonizuoti kuo didesnę teritoriją, ir siekiant šį procesą formalizuoti bei išvengti karų ir susidūrimų, 1884 metais Berlyne buvo sušaukta tarptautinė konferencija. Vienu iš jos svarbių dalyvių buvo Tarptautinė Kongo asociacija (TKA), sukurta pagal nerašytą Belgijos monarcho Leopoldo II patronažą. Leopoldas rėmė Kongo tyrinėtojus, taip pat ir patį žymiausią – Henry’į Mortoną Stanley’į , tad ir konferencijoje TKA pareiškė savo pretenzijas.

Konferencija nutarė pareiškimą patenkinti. Kongas tapo TKA nuosavybe, ir tokiu būdu – asmeninėmis Leopoldo II valdomis. Tai buvo unikalus atvejas – kolonija, valdoma ne valstybės, o vieno žmogaus.

Karalius Leopoldas ir jo šalis konclageris

Gavęs Kongą, Leopoldas II gavo absoliučią veiksmų laisvę. Jo neribojo niekas – nei Belgijos vyriausybė, nei tarptautinė bendruomenė. Kongiečių likimas atsidūrė visiškai jo rankose, ir tai, kaip jis su šiuo likimu tvarkėsi, verčia susimąstyti apie tamsiausias žmogaus dvasios puses.

Leopoldas savo valdas pavertė gigantiška darbo stovykla. Visi gyventojai privalėjo dirbti karaliui – daugiausia, kaučiukmedžio plantacijose. Šiuo atveju „visi“ apima ir mažamečius vaikus. Kai kongietis neįvykdydavo normos, prižiūrėtojas privalėjo nupjauti jam plaštaką, net jei darbininkas būdavo šešiametis vaikas. Siekdamas išlaikyti gyventojų paklusnumą, Leopoldas organizuodavo baudžiamuosius žygius į kaimus, rengdamas viešas nepaklusniųjų egzekucijas: žmones kardavo, nukryžiuodavo, surišdavo ir palikdavo mirti saulėkaitoje. Kitaip, nei kolonijinės valstybės, Leopoldas švietimo ar medicinos vystymui Konge nepadarė nieko. Kongas duodavo karaliui milžinišką pelną, o tai, kiek žmonių dėl to mirdavo ar būdavo suluošinama, jo didenybės nė trupučio nejaudino.

Leopoldo II valdymo aukos Konge

Tragedijos mastas buvo išties milžiniškas. Konge po šiuo jungu žuvo apie 10 milijonų žmonių, tai yra, maždaug kas antras kongietis. Atsižvelgiant į tai, kad netgi tokios tragedijos, kaip Stalino Didysis valymas, ar 1994 – 1998 metų badas Š. Korėjoje, demografinį paveikslą paveikė santykinai nedaug, įvykiai Konge buvo visiškai už gėrio ir blogio ribos.

Tuo tarpu karalius Leopoldas mėgavosi gyvenimu ir rėmė straipsnius pasaulio spaudoje apie tai, koks jis išmintingas ir apsišvietęs valdytojas ir kaip jo vadovaujamas Kongas klesti. Smūgis pasirodė iš ten, iš kur karalius visai nelaukė.

žurnalistas prieš karalių

Edmundas Dene Morelas gimė 1873 m. prancūzo ir anglės šeimoje, todėl nuo vaikystės laisvai kalbėjo dviem kalbomis. 1891 m. jis pradėjo dirbti kompanijoje Elder Dempster, bendradarbiavusia su Belgija. Kartą Morelas, sklaidydamas belgų partnerių jam pateiktus dokumentus, atkreipė dėmesį į įdomų dalyką: į Kongą plaukiančiuose belgų laivuose daugiausia buvo prikrauta ginklų, amunicijos ir grandinių, o atgal jie plukdė kaučiuką, dramblio kaulą ir kitus gamtos išteklius. Jaunuolis padarė neišvengiamą išvadą: ten, Konge, klesti vergovė, o jo šeimininkas – karalius Leopoldas II – slepia tai nuo išorinio pasaulio. Atradimas sukrėtė jaunuolį, ir pagrindiniu jo gyvenimo tikslu tapo kova su karaliaus Leopoldo režimu.

Morelas nebuvo pirmas europietis, atkreipęs dėmesį į tai, kas vyksta Konge. Ir iki jo spaudoje periodiškai pasirodydavo misionierių ir valdininkų liudijimai, bet didesnio visuomenės susidomėjimo jie nesukeldavo. Tuo tarpu Morelas surengė prieš karalių išmanią kampaniją, ir jam pavyko pajudinti reikalą iš mirties taško.

Morelas pradėjo rinkti informaciją apie Kongą ir rašyti apie jį straipsnius žiniasklaidoje. Sužinoję apie žurnalisto veiklą, europiečiai misionieriai ėmė siųsti ja laiškus su pasakojimais, kas vyksta patekusioje į Leopoldo valdžią šalyje, ir jo žiauraus valdymo aukų nuotraukas.

Pačioje Belgijoje Morelas užsitikrino vietinių socialistų paramą, kurie ir šiaip karaliaus nemėgo. Visgi pagrindinė jo veikla vyko Britanijoje, kur po kampanijos spaudoje 1903 metų gegužę Bendruomenių rūmai vienbalsiai priėmė rezoliuciją, smerkiančią karaliaus Leopoldo režimą ir skelbiančią, kad „valdyti vietinius reikia žmogiškai“.

Daugmaž tuo pat metu Morelas sutiko pagrindinį savo sąjungininką,Rogerį Casementą. Casementas buvo vienas britų administracijos kolonijinėje Nigerijoje valdininkų, ir XX a. pradžioje britų valdžia pasiuntė jį į Kongą, kur jis turėjo sukurti britų konsulatą.

Atvykusį į naują tarnybos vietą, Casementą šokiravo vaizdas: kongiečius sistemiškai žudė, kankino ir vertė dirbti kaip vergus. Jis pradėjo rašyti įvykių dienoraštį; štai keli įrašai iš jo.

Edmundas Morelas
©The University of Edinburgh

liepos 25Važinėjau po kaimus. Artimiausioje gyventojų sumažėjo kuo kraupiausiu būdu. Gyvi liko tik 93 žmonės – iš daugelio šimtų.liepos 26Vargšai žmonės, jie tokie silpni. <…> Iš dulkių į dulkes, iš pelenų į pelenus. Čia nėra nei geros širdies, nei minties apie užuojautą – visa išnyko.rugpjūčio 6Užrašiau daug vietinių pasakojimų. <…> Dabar juos muša – už tai, kad pavėlavo ir per vėlai atnešė savo pintines. <…>rugpjūčio 13Buvo atėjęs A., sakė, kad penkis žmones iš Bikoro primušė Mjangu. Jiems nupjovė rankų plaštakas, jie nori susitikti su manimi.rugpjūčio 22Bolongo išmirė. Pamenu, kaip 1887 metų lapkritį ten buvo pilna žmonių, dabar ten teliko 14 suaugusiųjų. Nelaimingieji žmonės skundžiasi kaučiuko prievole. 6:30 buvau Bokute, ten tuščia. Mouzede sakė, kad visus jėga išginė į Mampoko. Vargšai, nelaimingi žmonės.rugpjūčio 29Bongadanga. Mačiau kaučiuko „turgų“. Vieni ginklai – 20 ginkluotų žmonių. 242 žmonės su kaučiuku – juos saugo kaip katorgininkus. Vadinti tai „prekyba“ – melo apoteozė.rugpjūčio 3016 surištų vyrų, moterų ir vaikų iš Mboje kaimo šalia gyvenvietės. Vyrus pasiuntė į kalėjimą. Vaikus paleido, kai įsikišau aš. Niekšinga. Niekšinga, gėdinga sistema.

Sužinojęs apie Morelo vykdomą kampaniją, Casementas su juo susitiko ir 1904 metais jie įkūrė Kongo reformų bendriją (KRB). Be kampanijų spaudoje, ši organizacija ėmė rengti mitingus, kuriuose Leopoldą kaltino vergovės atgaivinimu. Bendrijos nariai įvairiausių šalių žiniasklaidoje publikavo straipsnius, o kai kurie laikraščiai ėmė publikuoti Leopoldo karikatūras – išraiškinga aukšto senioko su ilga balta barzda išvaizda tam labai padėjo.

Kaip į tai reagavo karalius? Vieno jo karino patarėjo teigimu, karalius Leopoldas II, išvydęs karikatūrą, kurioje jis kardu nukerta žmogui ranką, purkštelėjo ir tarė: „Kokie kliedesiai! Rankas nupjauti! Aš juos visus į gabalėlius supjaustyčiau, ko jau tik rankas. Štai taip noriu, kad būtų Konge!“

Visų pirma, žurnalistai, gaunantys dosnų karaliaus finansavimą, ėmė kritikuoti britų kolonijų tvarką, duodami suprasti, kad britams patiems neprošal būtų į save pažiūrėti, o ne į Leopoldą. Tuo pat metu karalius ėmė mokėti žmonėms, kurie už pinigus ar titulus buvo pasirengę parašyti, kad Konge viskas gerai. Pavyzdžiui, keliautoja Mary French Sheldon parašė straipsnį The Times, kuriame pareiškė, kad „Londono gatvėse mačiau daugiau beteisiškumo, nei kada nors Konge“. Už publikaciją ir palaikymą karalius ėmė jai kas mėnesį mokėti po 500 frankų algą, kas dabartiniais pinigais būtų ~7500$. Tai atrodo milžiniška suma, tačiau karaliui tai jokių sunkumų nekėlė – belgų istorikų vertinimais, karaliaus Leopoldo gautas turtas iš Kongo, perskaičiavus į dabartinius pinigus, viršijo milijardą eurų. Tad Leopoldas, švelniai tariant, turėjo ką prarasti.

Tuo pat metu karalius užsiėmė ir Amerika. KRB jau pradėjo kampaniją Amerikos spaudoje, o Edmundas Morelas iškovojo susitikimą su prezidentu Ruzveltu. Veikti reikėjo nedelsiant. Leopoldas pasamdė lobistą: pulkininką Henry’į I. Kowalsky’į, kuris pradėjo susitikinėti su svarbiais politikais ir pasakojo jiems, kad Konge nevyksta nieko baisaus. Suprantama, Kowalsky’is buvo žmogus be principų, tačiau karalius neįvertino jo neprincipingumo masto: nepaisant milžiniškos 100 tūkst. frankų metinės algos (dabar tai būtų ~500 tūkst. $), Kowalsky’is nuolatos reikalavo priedų. Šalys nesusitarė ir Kowalsky’is išdavė karalių, papasakodamas apie jų santykius spaudai.

1906 m. gruodžio 10 d. laikraštyje New York American pasirodė straipsnis apie tai, kaip karalius Leopoldas stengėsi paveikti Kongresą, ir apie jo vykdomą politiką Konge. Karalius suprato, kad Amerikos kryptis patyrė fiasko.

Karikatūra, vaizduojantį Leopoldą II, apsuptą jo Kongo valdymo aukų galvomis
©Stock Montage / Getty Images

Pergalė…

Po istorijos su Kowalsky’iu, Leopoldas ėmėsi dar vien metodo. Jis paskyrė tyrimo komisiją, sudarytą iš belgo, šveicaro ir italo ir pasiuntė ją į Kongą. Pagal karaliaus sumanymą, komisija turėjo visiškai išteisinti monarchą nuo spaudos puolimo. Dideliam karaliaus apmaudui, komisijos nariai buvo sąžiningi žmonės. Jie nuveikė didžiulį darbą, apklausė daugybę kongiečių – vieno tokio interviu metu kažkuris komisijos narys neišlaikęs pravirko – ir surinko didelę liudijimų bazę, įrodančių Leopoldo kaltę.

Leopoldas sužinojo, kad komisijos išvados praktiškai visiška sutampa su tuo, ką rašo Morelas ir jo sąjungininkai. Nebeliko ką daryti. Karalius paskutinį kartą ėmėsi gudrybės: likus parai iki komisijos ataskaitos paskelbimo, jo žmonės į angliškai rašančią spaudą išsiuntinėjo padirbtą ataskaitos „atpasakojimą“, rodantį, kad nieko baisaus Konge nevyksta. Žurnalistai nusprendė, kad jų rankose unikali informacija ir daugelis laikraščių užkibo ant karaliaus kabliuko. Bet šis triukas Leopoldui padėjo laimėti tik keletą mėnesių: komisijos ataskaita buvo paskelbta, ir karalius jai nieko priešpastatyti negalėjo. Juk jis pats tą komisiją paskyrė.

Karalius suprato pralaimėjęs. Belgijos parlamentas iškėlė Kongo perdavimo Belgijos valstybei klausimą. Karalius sutiko, tačiau pareikalavo kompensacijos. 1908 m. lapkričio 15 d. už išties pasakišką 110 mln. frankų sumą Leopoldas perleido Kongą Belgijai. Be to, Belgijos valstybė įsipareigojo investuoti 45,5 mln. frankų į karaliaus statybų projektus.

Likus keletui mėnesių iki savo valdymo pabaigos, Leopoldas II įsakė sudeginti dokumentus, susijusius su jo valdymu. „Atiduosiu jiems savo Kongą, – pasakė karalius, – bet jie neturi teisės žinoti, ką ten dariau“.

… ir pralaimėjimas

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo tada, kai neliko Kongo budelio. Pasaulis pasikeitė. Kolonijinės imperijos iširo. Belgijai neliko nė vienos užsienio valdos; nedidukė Vakarų Europos valstybė, kurios sostinėje, Briuselyje, įsikūrusios vadovaujančios Europos Sąjungos struktūros. Kaip manote, kaip Belgijoje atsimena Leopoldą II?

Kažin ar atspėsite.Oficialus titulas, kuriuo Leopoldas įėjo į istoriją, – „karalius statytojas“. Oficialus Briuselis savo piliečių dėmesį kreipia į tai, kiek gražių pasatų buvo pastatyta Belgijoje jam valdant. Karaliui stato paminklus, o 2007 metais Belgijos vyriausybė nusprendė įamžinti jo atminimą ir išleido 12,5 € vertės monetas su karaliaus Leopoldo portretu.

Tokia politika jau sena. Kai 1960 m. Kongas tapo nepriklausomu, Belgijos karalius Boduenas savo kalbą Kongo sostinėje – beje, tada ji vadinosi Leopoldviliu, karaliaus Leopoldo garbei, – pradėjo nuo tvirtinimo, kad „Kongo nepriklausomybė – šlovinga pabaiga darbo, sumanyto genialiojo karaliaus Leopoldo II, kurį jis vykdė išskirtinai drąsiai ir kurį Belgija atkakliai tęsė“. Kalbą karalius baigė fraze: „Dabar, ponai, jūsų eilė parodyti, ar esate verti mūsų pasitikėjimo“.

Paminklas Leopoldui II Arlone

Grįžkime į mūsų laikus. Belgija, aišku, toli gražu nėra vienintelė valstybė, kurios valdžia itin myli savo šunsnukius. Japonijoje stovi sintoizmo šventykla Jasukuni; iš pradžių joje buvo pagerbiami kareiviai, kritę už Japoniją, tačiau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradėti garbinti ir ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio militaristinio režimo lyderiai, kalti dėl daugybės žmonių mirčių. Rusijoje, Raudonojoje aikštėje yra Leninas Mauzoliejus ir Stalino kapas. JAV stovi monumentai vadovavusiems Konfederacijai – valstybei, sudaryti išskirtinai tam, kad būtų išsaugota vergovė, o Misisipės valstijos vėliava remiasi KAV vėliava. Nors Šarlis de Golis ir Fransua Miteranas laikėsi gan skirtingų nuomonių politiniais klausimais, abu skirtingais metais dėjo gėles ant maršalo Peteno, Viši režimo diktatoriaus, kapo.

 

Bet visi šie pasireiškimai turi vieną bendrą bruožą – niekam į galvą neateina šlovinti budelius būtent už jų nusikaltimus. Neįsivaizduojamas paminklas Leninui su užrašu „Už kruviną terorą nuo dėkingos Rusijos“; paminklas Konfederacijos prezidentui Davisui su liaupsėmis už nuoširdų vergvaldystės gynimą; paminklas Petenui su užrašu „Už bendradarbiavimą su Hitleriu ir pagalbą Holkauste“. Tuo tarpu Belgijoje toks paminklas stovi. Arlone, pačiame Liuksemburgo pasienyje, stovi paminklas karaliui Leopoldui su užrašu: „Aš pradėjau darbą Konge civilizacijos naudai ir vardan Belgijos klestėjimo“. Vargu ar kur nors mūsų planetoje yra dar nors vienas monumentas, taip ciniškai aukštinantis piktadarį ir besityčiojantis iš pačių žmogiškumo pagrindų.

Šaltinis

PAMATYK

“Tarpeklio angelas” išgelbėjęs šimtus gyvybių

Donas Ritchie buvo vadinamas „Prarajos angelu“. Šią pravardę jis gavo dėl nepailstamų pastangų net 45 ...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.