Pagrindinis / Įvairenybės / Gyvenimas “negyvenamoje saloje”

Gyvenimas “negyvenamoje saloje”

[R]amiajame vandenyne esantis Chuano Fernandeso archipelagas išgarsėjo robinzonadomis. Daugeliui žmonių labai gerai žinomi Aleksandro Selkirko nuotykiai, kuris vienas pats Mas a Tjeros saloje pragyveno daugiau nei keturis metus. vėliau šio jūreivio nuotykiai buvo panaudoti Danielio Defo knygoje „Robinzonas Kruzas”. Tačiau dar prieš Selkirką archipelage ¡vyko dvi nepaprastos istorijos.

1540-ais metais į Peru plaukė ispanų laivas „Glorija”. Vandenyne kilo didžiulė audra, laivas paskendo, o iš visos komandos gyvas liko tik jūreivis Pedras Serano, kuriam pavyko nusitverti sudužusio laivo atplaišas. Keletą valandų jūreivis buvo vėjo ir srovių blaškomas po vandenyną, jo jėgos baigė visiškai išsekti, tačiau jūreivis už gyvybė kovojo iš visų jėgų. Pagaliau jūra pasigailėjo nelaimingojo jūreivio ir išmetė jį į sausumą. Sukaupęs paskutines jėgas jūreivis nušliaužė toliau nuo vandens ir neteko sąmonės.

Kai Serano atsigavo, virš jo galvos švietė skaisti saulė, dangus buvo giedras, jūra nurimusi. Prieš jūreivio akis atsivėrė nelabai džiuginantis vaizdas – sala buvo 8 km ilgio smėlio lopinėlis, kuriame nebuvo gėlo vandens ir jokios augmenijos. Visoje pakrantėje matėsi išdžiūvę vandens augalai ir vandenyno į krantą išmestų medžių nuolaužos.

Vienintelis Serano turtas buvo ant diržo kabantis peilis. Jūreivis nusprendė, kad likimas jo pasigailėjo tik tam, kad jis patirtų dar didesnes kančias. Mas a Tjeros sala, kurioje vėliau teko gyventi Selkirkui, palyginus su šiuo žemės lopinėliu buvo tikras kurortas.

Bado kankinamas ispanų jūreivis ėmė raustis pakrantės smėlyje, tačiau aptiko tik keletą neskanių ir sūrių krevečių. Ėmė kankinti troškulys, tačiau šiame Dievo užmirštame kampelyje geriamo vandens nesimatė. Serano iki pat vakaro smėlyje kasė duobė, tikėdamasis dugne pamatyti drėgmę. Viskas veltui… Jau sutemus jūreivis pamatė, kad iš vandenyno į krantą išlipo keletas didžiulių vėžlių, norėdami padėti į smėlį kiaušinius. Jūreivis kelis vėžlius apvertė ant nugaros ir jie nebegalėjo judėti. Po to jiems perpjovė gerkles ir atsigėrė gyvūnų kraujo. Ryte vėžlių mėsą supjaustė gabaliukais ir išdėliojo juos ant kranto, kad išdžiūtų saulėje.

Pasirodė, kad vėžliai reguliariai atplaukdavo į salą. Iš jų kiautų jūreivis pasigamino talpas, į kurias rinko lietaus vandenį. Kad vanduo neišgaruotų, vėžlių kiautus su vandeniu įkasdavo į smėlį, uždengdavo tuščiu kiautu ir užpildavo smėliu.

Dienomis saloje nepakeliamai kaitindavo saulė. Norėdamas apsaugoti odą nuo nudegimų Serano daug laiko praleisdavo vandenyje. Visą laiką jo galvoje sukosi mintis apie ugnį. Metras po metro jis ištyrinėjo visą salą, tačiau nerado jokio daikto, kuriuo galėtų įskelti žiežirbą. Jūreivis pradėjo akmenų ieškoti jūros dugne. Tačiau ir tenai buvo vien tik smėlis. Galiausiai, po ilgų paieškų, jam pavyko dideliame gylyje pastebėti keletą smulkių akmenų maždaug pusės mylios atstumu nuo kranto. Rizikuodamas gyvybe Serano paniro ir iškėlė akmenis nuo jūros dugno.

Smarkiai spurdančia širdimi jis surinko sudžiūvusius vandens augalus, trenkė per akmenį bukąja peilio puse, iš po peilio iššoko kelios žiežirbos. Vandens augalai ėmė smilkti, pagaliau jie užsidegė, o virš salos pakilo dūmų stulpas. Iš džiaugsmo Serano ėmė šaukti ir verkti. Jo maisto racionas pasipildė kepta ir virta vėžliena. Jūreivis pakrantėse sukrovė sudžiūvusių vandens augalų ir medžių krūvas, kad galėtų laiku juos uždegti ir dūmais paduoti signalą pro šalį plaukiančiam laivui, jei toks būtų plaukęs. Tačiau horizonte nesimatydavo nė vienos burės.

Iš krante surinktų medžių šakelių ir tuščių vėžlių kiautų Serano susirentė sau šiokią tokią trobelę, kurioje galėjo slėptis nuo saulės ir lietaus. Taip praėjo trys metai.

Vieną rytą, prasibudęs po naktį siautėjusio štormo, jis patraukė link duobės su vandeniu, norėdamas atsigerti. Ir sustojo, tarsi įkastas. Krante buvo kitas žmogus – apsirengęs marškiniais ir kelnėmis! Pamatę vienas kitą jie iš siaubo ėmė rėkti ir leidosi bėgti į skirtingas puses. Žmogus su rūbais jūreiviui pasirodė tarsi velnio atsiųstas, o šiam nuogas ir plaukais apžėlęs jūreivis pasirodė panašus į nematytą žvėrį. Tačiau išgirdęs, kad „laukinis žvėris” bėgdamas garsiai meldžiasi ir prašo Dievo pagalbos, nepažįstamasis sušuko: „Jeigu esi krikščionis, sustok!”

Įvyko toks retas atsitikimas, kuriam nėra analogų visoje jūreivystės istorijoje -praėjusią naktį nuskendo dar vienas ispanų laivas ir vienintelis išsigelbėjęs jūreivis buvo bangų išmestas į tą pačią salą!

Jūreivių džiaugsmui nebuvo ribų. Dabar jie juk buvo dviese. Jie kartu gaudė vėžlius, rinko išmestus į krantą vandens augalus ir medžių atplaišas, gamino maistą. Vakarais jūreiviai ilgai kalbėdavo įvairiausiomis temomis ir vis svajojo sugrįžti namo.

Kai visos temos pokalbiams buvo išsemtos, nelaimės draugai per dieną persimesdavo tik keliomis frazėmis. Tarp vyrų prasidėjo pykčiai ir barniai dėl visiškai nereikšmingų smulkmenų, kurie peraugdavo į įžeidinėjimus. Nusibodę vienas kitam jūreiviai pasidalino salą į dvi lygias dalis ir kiekvienas ėmė atskirai gyventi savo „valstybėje”.

Praėjo keli mėnesiai, kol salos gyventojai suprato visą dėl smulkmenų kylančių barnių beprasmybę toje situacijoje, kurioje jiems teko atsidurti. Vyrai susitaikė, paspaudė vienas kitam ranką ir vėl ėmė kartu gyventi.

Praėjo dar keletas metų. Vieną dieną horizonte pasirodė laivo burės. Serano su draugu uždegė signalinius laužus, norėdami dūmais atkreipti dėmesį. Iš laivo buvo pastebėti į dangų kylantys dūmai, kapitonas įsakė pasukti link salos. Kai iš laivo buvo pradėtos nuleisti valtys, draugai apsiverkė iš džiaugsmo.

Nors tai buvo ispanų laivas, tačiau susitikimas su juo salos gyventojams vos netapo tragedija. Priartėję prie kranto, laivo jūreiviai jame pastebėjo du garuotus ir visiškai nuogus padarus, kuriuos palaikė nelabaisiais. Valtis netikėtai apsisuko ir ėmė plaukti atgal link laivo. Keistieji padarai parpuolė ant kelių ir ėmė garsiai melstis. Šiek tiek padvejoję ispanų jūreiviai vėl pasuko į salą.

Po dviejų mėnesių ispanų laivas, iš salos paėmęs du vyrus, išmetė inkarą Sevilijos uoste. Deja, Serano nelaimės draugas namo neparplaukė, nes mirė pakeliui nuo nervinio sukrėtimo. O Pedras Serano gimtinėje tapo didvyriu. Minios žmonių norėjo pamatyti žmogų, kuris nedidelėje saloje išgyveno septynis metus! Pasakojimai apie jūreivį pasiekė sostinę. Karaliaus įsakymu jūreivis buvo nugabentas į Madridą. Išklausęs Serano pasakojimą, karalius jam padovanojo 4000 uncijų aukso!

Serano nusprendė persikelti į Peru ir patirti visus gyvenimo džiaugsmus, kurių jam neteko patirti, kai daug metų gyveno negyvenamoje saloje. Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti – Serano mirė pakeliui į Ameriką laive, kuris tuo metu plaukė netoli nuo Chuano Fernandeso archipelago.

Antroji istorija

1687-ais metais praeityje garsus anglų piratas Edvardas Devisas savo laive uždraudė visus azartinius lošimus. Tačiau penki jūreiviai, aistringi žaidėjai, nepakluso kapitono įsakymui ir slapta vis susirinkdavo išmesti kauliukus. Kartą juos bežaidžiančius aptiko pats Devisas, kuris baisiai įtūžo ir įsakė nusikaltusius jūreivius išlaipinti Mas a Tjeros saloje.

Jūreiviams buvo palikta visko, kad jie galėtų išgyventi. Kadangi jiems nereikėjo rūpintis dėl savo gyvybių, jie toliau galėjo užsiimti savo aistra. Tiesa, jūreiviai neturėjo pinigų, iš kurių būtų galėję lošti. Tačiau tai nebuvo kliūtis. Vyrai pasidalino salą į penkias lygias dalis ir ėmė lošti iš savo valdų. Lošimo statymuose buvo saloje esantys upeliai, įlankos, paukščių perėjimo vietos, medžiai, urvai, viršukalnės ir slėniai. Lošiama buvo kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto iki nakties, be jokių poilsio dienų. Pralošusiam žaidėjui tekdavo eiti į medžioklę ir kitiems ruošti maistą, kad taip galėtų užsidirbti žemės sklypą ir jį vėl panaudoti lošime. Žaidimas nutrūkdavo tik tada, kai kartais į salą išsikeldavo ispanai ir ieškodavo joje anglų piratų. Nors vyrai ir buvo įsitraukę į azartinį lošimą, tačiau neprarado budrumo – stebėjo horizontą ir staigiai pasislėpdavo, jei pamatydavo nežinomo laivo bures.

Taip praėjo trys metai ir devyni mėnesiai. Kapitonas Devisas tikėjosi, kad per tą laiką nusikaltę jūreiviai atsisakė savo įpročių. Jis priplaukė laivu prie salos ir į ją pasiuntė jūreivius pažiūrėti, ką veikia iškeldinti kauliukų mėgėjai. Šie ir toliau lošė, netgi kategoriškai atsisakė grįžti į laivą, kol nebaigtas žaidimas. Per tą laiką nė vienam lošėjui taip ir nepavyko laimėti visos salos. Tačiau šį kartą kapitonui laive trūko jūreivių, todėl jis įsakė azarto apimtus jūreivius jėga atgabenti į laivą.

Šaltinis: ApieMistika.lt

PAMATYK

Išmaldos prašytojas, kuris priima banko korteles

Damienas Preston-Boothas ko gero yra sumaniausias išmaldos prašytojas pasaulyje. Kiekvieną savaitę 37-erių vyras keliauja į ...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.